Šimtmetį pažadėjo pats dangus

Karteniškė Jadvyga Paulauskienė atšventė 100 metų jubiliejų. Rugpjūčio 26 dieną gimusi moteris sakė, kad jokios ilgaamžiškumo paslapties neturinti – ilgu gyvenimo keliu ją visada vedęs sunkus darbas ir pamaldumas.

Jadvyga Paulauskienė sulaukė šimtmečio. Jos ilgaamžiškumo paslaptis – darbštumas ir sąžiningumas.

Balsiškių kaime, netoli Kalniškių durpyno, gimusi J. Paulauskienė pasakojo esanti dėkinga likimui už puikią sveikatą – iš 12 gimusių vaikų išgyveno tik ji ir brolis. Brolis jau iškeliavęs anapilin, o ją tik neseniai apleido jėgos – šimtametė nebevaikšto, tačiau artimuosius dar stebina guviu protu.

„Praėjusią vasarą senolė dar mezgė megztinius ir senovinius kilimus. Daugelį metų valgėme jos keptą duoną, o jos skanumynų yra ragavęs ne vienas karteniškis. Mūsų šimtametė daugelį metų šeimininkavo vestuvėse, šermenyse, gardžiais patiekalais lepino ir visą šeimą“, - kalbėjo J.Paulauskienės dukterėčia Aušra Jonušienė su vyru Stanislovu.

Šimtametės kaimynai Antanas Juozapas Viluckas su žmona Agripina įsitikinę, kad jų kaimynės ilgaamžiškumo paslaptis yra gebėjimas draugiškai priimti kiekvieną žmogų.

„Jadvygą pirmą kartą gyvenime sutikau būdamas septynerių Žadeikiuose. Su motina kasėme griovius, priėjo Jadvyga, tada jau pana, tarnavusi pas ūkininkus Jašinskus. Pasikalbėjusi su mano motina, nuėjo šaukti berno, pasirodo, tada jau būsimo vyro, Ignaco Paulausko. Po daugelio metų gyvenimas mus suvedė jau Kartenoje, kai tapusi našle Jadvyga atitekėjo pas našlį Igną Miklovą. Visą gyvenimą gerai sutarėme, vieni kitiems padėdavome. Jadvyga su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą, su niekuo nesipyko ir buvo draugiška“, - teigė A.J.Viluckas.

Visą gyvenimą kolūkyje melžėja dirbusi J.Paulauskienė mano, kad vardan ilgų metų stenkis nesistengęs – kiek duota, tiek ir gyvensi. Svarbiausia tą duotą gyvenimą gyventi sąžiningai ir darbščiai.

„Visada sunkiai dirbau, gyvenimas nelepino. Tačiau kiekvieną dieną stengdavausi ir tebesistengiu pradėti su Dievu, su malda. Tai suteikia ramybės. Labai gerai prisimenu vieną šventą vakarą. Mano antrasis vyras sumąstė kažką dirbti, nors sakiau jam, jog sekmadieniais šiukštu dirbti, reikia ilsėtis. Sėdėjau prie šulinio ir pykausi su juo. Staiga tarp rytų ir vakarų prasivėrė dangus ir tarsi išvydau regėjimą, kaip laikomos šv.Mišios, po bažnyčią vaikštanti Marija. Pasišaukiau vyrą ir parodžiau. Šis tik ištaręs – stebuklas. Tą akimirką nežinau kaip, tačiau man buvo pasakyta ar duota žinia, jog gyvensiu labai ilgai – šimtą metų“, - seną istoriją prisiminė J.Paulauskienė.

• Rašyti komentarą (1)