Hipokrato priesaikos nepamiršo ir išėjusi pensijon

Dauginčiuose gyvenanti Stefanija Šiaulienė vis dar prisimena sunkią žiemą, kai po sunkios operacijos kentėjo skausmus ir jai pagalbos ranką ištiesė netoliese gyvenanti Tamara Žebrauskienė. Nuo tada moteris sieja bėdoje sutvirtinta kaimynystė ir bendrystė.

Tamaros Žebrauskienės pomėgis – akmens mozaikos.

„Kaip vis dėlto yra svarbu, šalia ko gyveni ir kaip sugyveni. Visi mes mėgstame pakalbėti, kad lietuviai vieni kitiems tik blogo nori, kaimynai vieni kitiems nelaimių linki. Tačiau mūsų kaime yra pavyzdys, kad būna ir kitaip. Viena laimė, kad kaimynystėje gyvena Tamara – galiu drąsiai teigti, kad ji man išgelbėjo ir sveikatą, ir gyvybę. Kaimynė man kelis kartus per dieną leido gydytojo paskirtus vaistus, virė gydomąsias arbatas. Svarbiausia, kad jos gerumo neprašydamas sulaukė ne vienas Dauginčių kaimo gyventojas“, - teigė 78-erių S.Šiaulienė.

Pasak jos, Kretingos ligoninėje daugelį metų dirbusi T.Žebrauskienė, net ir išėjusi į pensiją, nepamiršta savo darbo: be atlygio lanko sunkius ligonius, jei reikia, suleidžia vaistus, pertvarsto žaizdas, duoda patarimų.

„Kaimo žmonės ją gerbia už tai, kad savo darbo ir rūpesčio ši moteris nevertina pinigais ir nematuoja sugaištu laiku. Jei reikia pagalbos, jei gali ją suteikti – ją ir suteikia. Tokia ir turėtų būti tikroji kaimynystė, kai žmonės vieni kitiems padeda, dalijasi, kuo gali – bendravimu, pagalba darbuose ir nelaimėse“, - įsitikinusi S.Šiaulienė.

Pasak jos, geradariui, kuris už savo darbus nieko neprašo, pinigais ar daiktais neatsilyginsi – pamaloninti gali tik geru žodžiu, tokiu pat gerumu bei dėmesiu.

Savo darbo pareigų nepamirštanti 64-erių T.Žebrauskienė kaimynės pagyrų kuklinasi, sako, kad teikti pagalbą žmonėms yra jos ir kaip buvusios medicinos darbuotojos, ir kaip žmogaus pareiga.

„Medicina - ne ta sritis, kurioje gali pasakyti – dabar negaliu, nenoriu, padarysiu vėliau. Dirbdamas ligoninėje prisieki visada padėti. Kretingos ligoninėje dirbau 35 metus. Esu kilusi iš Rusijos, Archangelske baigiau mokslus, šiek tiek laiko sesele dirbau Sankt Peterburge. Tačiau meilė atviliojo į Lietuvą, Kretingą. Ligoninėje kelias dešimtis metų dirbau reanimacijos skyriuje. Tai buvo sunkus darbas, teko matyti labai sunkių ligonių. Todėl ir išėjusi poilsio negaliu likti abejinga, negaliu nepadėti, jei žmogus serga, susižeidžia. Ir į buvusią darbovietę vis dar traukia – nuvažiuoju, susitinku su buvusiais bendradarbiais, pašnekame, prisiminimais pasidalijame“, - pasakojo T.Žebrauskienė.

Ji prisiminė, kad vos tik atvykusi į Kretingą pamilo svetimą miestą, tačiau visada svajojo apie didelį sodą, daug žemės, nuosavą namą. Taip moteris prieš du dešimtmečius su savo antruoju vyru Adomu atsikraustė į Dauginčius. Į kaime puoselėjamą sodybą mielai užsuka abi jų dukros ir keturi anūkai.

„Žmogus vis dėlto įdomus sutvėrimas. Net ir išėjusi į pensiją negaliu pamiršti savo darbo, tačiau apsigyvenus kaime išryškėja ir kitos charakterio savybės, jaunystėje užgniaužtos ar slėptos. Jei nebūčiau tapusi medicinos darbuotoja, matyt, būčiau buvusi statybų meistrė“, - juokavo T.Žebrauskienė.

Kaimynams ji galėtų padėti ne tik pertverti žaizdą susižeidus, bet ir atlikti namų remontą. Mat jai vienas iš didžiausių malonumų – klijuoti plyteles, atlikti namų apdailą.

„Labai mėgstu krapštytis, esu kruopšti. Kai gėlynai išpuoselėti, daržas nuravėtas, skubu klijuoti. Vonią įsirengiau pati, o kai namuose nebeliko, ko tvarkyti, susigalvojau sau naują užsiėmimą, dėl kurio juokais kaltinu savo žentą“, - pasakojo T.Žebrauskienė.

Būtent iš žento moteris išgirdo apie vienoje užsienio šalyje akmenimis puošiamus kiemus ir aplinką. Prisirinkusi dailių akmenų T.Žebrauskienė išklojo plotus prie daržo, išpuošė laiptus, kol galų gale akmenimis nusprendė išklijuoti namų rūsį.

„Prisirenku kaime akmenų, surūšiuoju juos pagal atspalvius ir klijuoju rūsį. Vis įdomiau, negu plytelės, mediena ar kokia kita medžiaga. Akmuo suteikia savotiško jaukumo, šilumos. Iš pradžių klijavau paprastai, po to nusprendžiau, kad galiu rūsį išpuošti akmenų ornamentais. Taip ant sienos atsirado medis su tupinčiomis varnomis, zuikiai. Toks darbas ramina, gerai nuteikia. Vakare jau po darbų vyras prisėda prie televizoriaus, o aš neištvėrusi einu į rūsį dėlioti akmens mozaikų. Kol kas jas parodau tik tiems, kurie supranta mano pomėgį – artimiesiems, savo geriesiems kaimynams. Kai išklijuosiu savo rūsį, gal atsiras norinčių tokio pat - galėsiu padėti“, - linksmai kalbėjo T.Žebrauskienė.

• Rašyti komentarą (5)