Sodybą puošia lietuviškomis spalvomis

Julijos Rapalienės sodybą juodupėniškiai jau keletą metų iš eilės išrenka gražiausia ir tvarkingiausia. Ne išimtis ir ši vasara: J.Rapalienės namų sieną papuošė menininkės Veronikos Sendrauskaitės medžio raižinys, pažymintis, jog buvusios kaimo felčerės sodas vėl gražiausias Juodupėnuose.

Juodupėniškių dėmesį Rapalių šeimos sodas patraukia įmantria gyvatvore ir vešinčiais augalais.

Vedžiodama po savo sodybą J.Rapalienė kuklinosi – sakėsi jau nepatogiai jaučiasi, kai nebesuskaičiuojamą kartą daugelis balsavo už jos namų grožį. Moteris įsitikinusi, kad grožis yra užkrečiamas. Ji pastebėjo, kad per keletą metų Juodupėnai neatpažįstamai pasikeitė.

„Gal viena pirmųjų pradėjau puoselėti savo sodą. Netrukus pamačiau – pavyzdys užkrečiamas, kaimynai irgi vienas po kito pradeda tvarkytis. Kartais pagalvoju, kad mūsų sodybą žmonės tituluoja gražiausia iš pagarbos ar todėl, kad gerai pažįsta – daug metų dirbau felčere, vyras – buhalteriu. Mūsų kaime šiandien ne viena, o kelios dešimtys be galo gražių ir tvarkingų sodybų. Gera eiti per Juodupėnus, nes akys turi kuo pasidžiaugti“, - kalbėjo gražiausios sodybos savininkė.

Nuo Raudonės kilusi moteris sako potraukį gėlėms paveldėjusi iš motinos – neiškenčia nepriauginusi daigo, nepasodinusi ko nors naujo. Domisi sodo naujovėmis, perka specialią literatūrą ir nepraleidžia specialių televizijos laidų, tačiau teigia užsienietiškomis grožybėmis nesižavinti – akiai mieliau, kai sode klesti lietuviški ir tradiciniai augalai.

„Šį pavasarį turėjau pupelių, o sode kliuvo neišvaizdi tvora. Todėl palei ją ir pabėriau pupelių. Neišdygo. Pabėriau dar – tai kad driokstelėjo žiedais. Paprasta, neįmantru, bet – gražu. Neperku importinių daigų, retų rūšių. Man patinka tai, kas regėta vaikystėje, kas augo senoviniuose darželiuose. Pirmųjų žiedų sode sulaukiu vos nutirpus sniegui ir pasirodžius saulei – pražysta sniegenos. Po to – krokai. Kiek vėliau – narcizai, tulpės“, - vardino J.Rapalienė.

Jos sode tarpusavyje dera hiacintai, našlaitės, rožės, lelijos, vilkdalgiai, vienadienės, kanos, pelynas, gvazdikėliai, hortenzijos, fuksijos, lobelijos, medetkos, šilokai, salvijos, petunijos.

„Užsiauginu ir vaistažolių – melisos, čiobrelio, mėtos. Gėlių sode – kelios dešimtys rūšių, dar tiek pat – dekoratyvinių augalų, kurie nežydi, tačiau tinka alpinariumui. Sodas nežydi tik žiemą – augalus sodinu taip, kad žieduose skendėtume nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens“, - sakė J.Rapalienė.

Jos žinias pamažu perima dukra Lima Vaserienė. Jos ir sesers Ramutės kūrinys sode – iš po akmenų trykštantis šaltinis.

„Upelį konstravome kone savaitę. Pirmomis dienomis į namus vakarop sugrįždavom nuleidusios rankas – ne viskas sekėsi taip, kaip buvome numačiusios. Pasirodė, kad šaltiniui tinkami yra ne visi akmenys. Vyrai jų parvežė iš laukų, pačios prisirinkome puošybai. Tačiau kai kurie akmenys tekančią vandens srovę tarsi gaubia ir ši nečiurlena per kliūtis. Todėl sudėjome ne vieną krūvą akmenų, kol atrinkome tuos, kurie tinka“, - prisiminė L.Vaserienė.

Jos rūpestis puošnioje sodyboje prižiūrėti ir įmantrią gyvatvorę – ji palei gatvę raitosi taisyklingomis bangomis. Kol tokią suformavo, teko palaukti keletą metų.

„Iš pradžių laukėme, kol užaugs aukšta ir pakankamai tanki. Tada be jokių metrų suformavau bangas. Vieną kartą taip nukirpus, kitus kartus genėti gyvatvorę jau gerokai lengviau. Per vasarą ją reikia kirpti keletą kartų, kad neprarastų formos. Šią vasarą kirpau jau keturis kartus, o dar ir rudenį reikės“, - kalbėjo L.Vaserienė.

J.Rapalienė gyvatvorę užsiaugino iš slyvų kauliukų.

„Kadangi gėles pati išauginu iš sėklų, taip pat pasielgiau ir su gyvatvore. Liko slyvų kauliukų, nepatingėjau jų pasodinti. Kol gyvatvorę auginome, žinojau – nebus aukšta ir viską slepianti. Mėgstu erdves ir neturiu, ko slėpti. Noriu, kad žydinčiu sodu džiaugtųsi ir kiti. Tikiuosi, kad puoselėjamas grožis įkvepia ir kitus tvarkytis, kurti darnią kaimo aplinką. Juk kai susitvarkai, paskui belieka malonus krapštinėjimasis – nurinkti nusvirusius žiedus, pakelti nukritusius obuolius. Grožiui kurti papildomo laiko nereikia – reikia tik leisti sau pabūti gamtoje ir su augalais“, - įsitikinusi J.Rapalienė.

• Rašyti komentarą (4)