Vasarai besibaigiant - kūrybinis proveržis

Adomas Stoncelis ir Dara Grabienė iš Lazdininkų kaimo šią vasarą savo bei visos bendruomenės kūrybos kraitę vėl papildė naujais darbais: Adomas - eilėraščių rinkiniu, o Dara - nertų papuošalų kolekcija.

Adomo Stoncelio rankose – jo žodinės kūrybos turtas – 6 mėgėjiškai išleistos knygelės.

Eilėraščiai iš praeities,p> „Tikrai esu laimingas žmogus, man nieko netrūksta: užauginau 5 vaikus – visi sveiki gyvi, turi darbus. Aš pats pakankamai sveikas, per savo netrumpą gyvenimą jau atsidirbau, valdau plunksną – o ko gi žmogui dar reikia?“, - optimistiškai į gyvenimą žvelgia 81-erių A. Stoncelis. Vyras džiaugėsi tuo, kad šią vasarą, padedant dukrai Aušrai, jis išleido mėgėjiškai įrištą savo eilėraščių bei humoristinių kupletų rinktinę.

Joje greta neseniai sukurtų eilėraščių sudėta ligi šiol dar nepublikuota kūryba– humoristiniai, sovietmečio negeroves pašiepiantys kupletai, sukurti dirbant „Jaunosios gvardijos“ kolūkio vyriausiuoju buhalteriu.

„Nuo jaunystės manyje kaupėsi neapykanta sovietiniam režimui: palaikiau ryšius su partizanais, buvau įkalintas. Nors nesu vykęs literatas, man labiau sekasi matematika, bet visuomet traukė išsilieti skrebinant plunksną“, - neslėpė A.Stoncelis.

Jis prisiminė, kaip pokariu niekam negalėjęs rodyti savo eilėraščių, paslapčiom juos skaitydavęs partizanams. „Pas vieną areštuotą Plungės partizaną užtiko mano eilėraščius, - pusantrų metų mane tampė po Telšių ir Klaipėdos kalėjimus, bet neįrodė, kad tai – mano eilės. Kitaip būčiau išsiųstas 25 metams „pas baltąsias meškas“, - su lengva ironija kalbėjo kūrėjas, mintimis vis sugrįždamas į praeitį, kuri ligi šiolei tebegula į jo eiles.

Akyse dar stovi gyvi vaizdai, kaip pirmosiomis karo dienomis Rainių miškelyje iš bendro kapo buvo atkasti, išniekinti nužudytų žmonių kūnai, kaip sugavo ir į lagerį išgabeno tėvą, visą gyvenimą dorai dirbusį žemę, užauginusį, kaip ir jis pats, 5 vaikus. Adomas buvo vyriausias. Po tėvo arešto jam tekę nutraukti mokslus Plungės gimnazijoje ir padėti be maitintojo likusiai šeimai.

Šiaudinė koplyčia ir laivas butelyje

Praeitį mena senovinės nuotraukos A.Stoncelio šeimos muziejuje, įrengtame viršum rūsio, kur daugybė kruopščiai sudėtų ir sunumeruotų knygų, žurnalų, senovinių rakandų bei jo paties kūriniai. Šešias mėgėjiškai išleistas knygeles – viso savo kūrybinio gyvenimo turtą – A.Stoncelis laiko sudėjęs į krūvą ant rašomojo stalo, greta rašomosios mašinėlės, kuria pats atsispausdino ankstesnes knygeles.

Ten pat - pinti šiaudiniai suvenyrai: atgyja sumažinti Lazdininkų koplyčios ir jos altoriaus modeliai, įvairūs kryžiai, skrynios, dėžutės.

Dara Grabienė išbandė save, kurdama įvairius rankdarbius.

„Pinti iš šiaudų, žilvičių ir eglės šakų pradėjau dar piemenaudamas. Pynimo technika pamažu ištobulėjo tarp mano pirštų. Vienu metu buvau tapęs populiariu šiaudinių kepurių meistru“, - pynėjas sakė, jog jo kepures buvo pamėgę ne tik vietiniai gyventojai, bet ir ilsėtis į pajūrį atvykstantys poilsiautojai.

Paruošti šiaudus, neslėpė kūrėjas, užima daugiau laiko, negu pats pynimo procesas: pirmiausiai kiekvieną šiaudą reikia perpjauti išilgai, išdžiovinti, išimti narelius ir susirūšiuoti pagal storį. Šiaudus jis supina pynutėmis, o iš jų formuoja kepurę ar suvenyrą.

Dar vienas lazdininkiečio pomėgis – butelio viduje konstruoti mažus modelius. Ypač pamėgo laivus. „Sumetu detales, o po to vielute jas sukabinu“, - iš pirmo žvilgsnio sudėtingą techniką apibūdino A.Stoncelis. Tokių sukonstruotų modelių buteliuose yra iškeliavę po pasaulį – nemažai jų išvežta tautiečiams į JAV bei Australiją.

Dukrai – baltų nėrinių papuošalai

Kūrybiniuose ieškojimuose nenustygstanti D. Grabienė neseniai ėmėsi įgyvendinti naują pomėgį – iš plonų siūlų vąšeliu megzti papuošalus: vėrinius, auskarus, sages, plaukų papuošalus, apyrankes. Derinant juos, kūrėjos pirštuose gimsta originalūs įvairiaspalviai komplektai. Moteris juos subtiliai papuošia plunksnelėmis, karoliukais, sagutėmis.

„Iš esmės čia – nieko naujo: reikia numegzti atskiras detales ir jas sujungti tarpusavyje. Nors pavyzdžių pilnas internetas, bet ten aš nusižiūriu tik bazinę detalę, kurią reikia „apauginti“ nėriniais. Man norisi, kad papuošalas būtų originalus - vienintelis ir subtilus“, - moteris neslėpė, kad kaskart sugalvojanti vis kažką nauja, nes atkartoti ir pačiai būtų neįdomu.

Pirmoji jos nunertų papuošalų užsakovė buvo 26-erių duktė Simona. Baltu ažūriniu komplektu – vėriniu, auskarais ir apyranke - ji stebino draugus bei aplinkinius Lietuvoje ir Anglijoje.

„Su tais pačiais rankdarbiais negaliu per ilgai užsisėdėti, man vis norisi kažko naujo“, - tikino D.Grabienė, savo rankdarbius (paveikslus, sukurtus simegrafijos technika– siuvinėjimo ant popieriaus - bei krepšius, sukurtus origamio technika– pynimo iš susuktų popieriaus juostelių) pristačiusi parodose Lazdininkų bendruomenei.

„Šitų papuošalų ligi šiolei dar niekam savo kaime nerodžiau“, - prasitarė ji.

• Rašyti komentarą (1)