išgelbėjo gyvybę senoliui

Nepažįstamame miške verta nuo viliojančių uogų kekių akis pakelti ir į saulę – ji gali būti kelrode nepasiklysti.

Nereikėjo nė valandos, kai Joskaudų miške pasiklydęs kretingiškis, netrukus pasitiksiantis 92-ąjį gimtadienį, buvo surastas Palangos pasieniečių: artimųjų džiaugsmui jis atsipirko tik išgąsčiu. Pasieniečiai yra patyrę, kad prasidėjus uogų ir grybų sezonui, kaskart padaugėja ir miškuose pasiklydusių žmonių.

„Bijau net pagalvoti, kas būtų nutikę, jei mano tėvo paieškos būtų užsitęsusios“,- sakė senolio, kuris praėjusią savaitę buvo pasiklydęs Joskaudų miške, dukra, prašiusi neviešinti nei jos, nei tėvo asmenvardžių.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis teigė, kad senolis buvo rastas beveik už 2 km nuo dingimo vietos – jis buvo įkritęs į griovį ir jame gulėjo kniūbsčias, nejudėdamas. Laimei, apžiūrėjus ligotą senolį, paaiškėjo, kad jo sveikatai nieko rimto nenutikę.

G. Mišučio duomenimis, pasiklydėlis iš pradžių – artimųjų, o vėliau – ir padedant policijai, buvo ieškomas nuo 15 val., o apie 19 val. į pagalbą buvo iškviesti ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos pasieniečiai.

Nepraėjus nė valandai, pasieniečiai, kurie drauge su policijos pareigūnais bei kitais pagalbininkais „šukavo“ mišką, artimiesiems jau galėjo pranešti džiugią žinią.

„Ramybė. Štai ką pajutau bendraudama su Kretingos policijos ir Palangos pasieniečių pareigūnais, kartu su jais ieškodama tėvo. Jie - tikri profesionalai, atsakingai žiūrintys į savo darbą. Po visko susimąsčiau: taip norėtųsi, kad mūsų pareigūnai kuo mažiau gaištų per įvairius renginius tramdydami girtus asmenis ir kad jie galėtų daugiau laiko skirti būtent tiems, kuriuos yra ištikusi rimta nelaimė“,- kalbėjo senolio dukra.

Ji papasakojo, kad tądien į mišką, viliojusį mėlynių gausa, susirengė keturiese. „Tėvas yra ligotas, tačiau mes jį visada vežamės visur kartu – į muges, bažnyčią ar kur kitur. Ne vieną kartą buvome ir miške. Nenorime, kad jis jaustųsi uždarytas tarp keturių sienų. Tegu jo akys dar pamato pasaulio,- kalbėjo pašnekovė. – Gerai žinome, kad seno ir ligoto žmogaus negalima nė sekundei išleisti iš akių. Taip ir buvo, dar kartu miške gryname ore papietavome. Tačiau akimirka – ir tėvas dingo, nors ką tik buvo šalia.“

Sunerimę artimieji iš pradžių patys bandė ieškoti paklydėlio, tačiau nesisekant rasti, pasikvietė savo draugus, apie bėdą pranešė policijai bei pasieniečiams. „Skambinau tiesiai Kretingos policijos budėtojams. Maloniai nustebau, kad pareigūnai taip operatyviai sureagavo ir metė dideles pajėgas, kad mums padėtų. Į pagalbą atvažiavo ir mūsų šeimos bičiuliai, vėliau išsikvietėme ir pasieniečius. Iš viso mano tėvo ieškojome apie 20 žmonių, o ir pati su savo mašina išvažinėjau miško keliukus, akimis ieškodama savo tėvo“,- pasakojo moteris.

„Šis įvykis yra išskirtinis tuo, kad pasieniečiai vykdė paiešką be tarnybinių šunų – jie tuo metu dalyvavo kitose užduotyse, tačiau ketinome juos atsivežti, jei paieška būtų ilgiau užsitęsusi. Šunys yra geri pasieniečių pagalbininkai, nes jie uosdami pėdsakus gana greitai nuveda prie dingusiojo žmogaus – būna, kad taip nukeliaujama ir 5-10 kilometrų. Štai kodėl dingus žmogui labai svarbu kuo greičiau pranešti policijai arba mums, o savarankiškai paklydėlio ieškantiems žmonėms, „neprivaikščioti“ vietovės, nes taip dingsta reikalingi pėdsakai. Idealu, jei turimas ir dingusio žmogaus daiktas, pagal kurio kvapą šuo gali atsekti kelią“,- paaiškino G. Mišutis.

Jo teigimu, miškuose atsiradus uogų ir grybų, pasieniečiai sulaukia vis daugiau pranešimų apie dingusius žmones. „Prašymų surasti žmogų sulaukiame kiekvieną savaitę: pasiklysta grybautojai, vaikai, žmonės su negalia, kurie išeina iš namų ir nuklysta, tenka ieškoti ir dingusių gyvulių. Pasienio ruožo gyventojai dažniausiai ir kreipiasi tiesiai į mus, nes tada galime kuo operatyviau pradėti paieškas. Pastebime, kad dažniausiai pasiklysta ne vietiniai žmonės, nes šie savo miškus puikiai pažįsta, o atvykėliai, poilsiautojai. Tad nepažįstamame miške nevertėtų pervertinti savo jėgų ir būti apdairesniems“,- patarė G. Mišutis.

Darbėnų girininkijos girininkas Vilius Perkamas teigė, kad nors žmonės ir traukia į Joskaudų mišką, tačiau jame gėrybių kol kas nesą daug. „Vietomis jų visai mažokai. Kol kas galima rasti tik gaidukų, arba voveraičių, o geresnių grybų dar labai retai pasitaiko, jų teks dar palaukti“,- pasakojo V. Perkamas.

Girininkas su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo ir keletu patarimų, kaip elgtis miške, kad nepasiklystum. „Jei saulėta diena, reiktų įsižiūrėti, kur yra saulė, ir pasižiūrėti į laikrodį. Norint vėl išeiti iš miško į tą pačią vietą, reikia orientuotis pagal tai, kurioje vietoje yra saulė, turint omenyje tai, kad ji per dieną nueina savo kelią ir tam tikru laiku būna vis kitoje vietoje. Be to, pasaulio šalis galima nustatyti ir pagal medžių apsamanojimą – daugiausiai samanų būna iš šiaurės pusės. Joskaudų miške šiek tiek galima orientuotis ir pagal lėktuvus – jie skrenda į Palangą arba iš jos, taigi rytų-vakarų kryptimi. Nors apskritai Joskaudų miškas, kuris sudaro 800 ha, o kartu su Kadagynų mišku – 1,2 ha, nėra labai klaidus – masyvą supa laukai, jį kerta automobilių keliai“,- paaiškino V. Perkamas.

Girininkas nurodė ir dar vieną orientyrą – visi miškai yra sužymėti kvartalais, o jų ribas kampuose nurodo betoniniai stulpai, kurie yra maždaug žmogaus kelių aukščio ir pažymėti numeriais. Šie stulpai vienas nuo kito yra 600 – 1 tūkst. metrų atstumu.

„Kvartalinis tinklas eina iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus. Taigi, pavyzdžiui, kuo didesnis numeris, tuo einama iš šiaurės į pietus. Suprantu, kad ne miške dirbančiam žmogui yra sudėtinga susiorientuoti, ką reiškia kvartalinių stulpų ženklinimas. Todėl aš patarčiau visų pirma prieš neriant į mišką susirasti miško žemėlapį su sužymėtų kvartalų tinklu – tokios informacinės lentos būna prie pagrindinių įvažiavimų į mišką. Jose įprastai būna nurodytas ir girininko telefonas.

Šiuolaikinės technikos priemonės suteikia galimybę šią informaciją nusifotografuoti – tai ir pravers, jei kartais žmogus pasiklystų miške. Radus kvartalinį stulpą savo buvimo vietą bus galima atsekti pažiūrėjus į miško žemėlapį. Jei vis tiek neaišku, tada paskambinti girininkui – pagal skaičius ant kvartalinio stulpo jis atmintinai pasakys, kuria kryptimi toliau eiti. Manau, tai šiuolaikiškam grybautojui yra geras būdas nepaklysti“,- kalbėjo V. Perkamas.

• Rašyti komentarą (8)