Švento Jokūbo kelyje - Kretinga ir kretingiškiai

Nors pagal Europos Sąjungos paveldo strategiją Kretinga turėtų tapti dalimi Šv. Jokūbo piligrimų kelio, vedančio į Ispanijos Santjago de Compostela miestą, kur palaidotas apaštalas, tačiau kol kas ši idėja gyva tik ją palaikančių entuziastų dėka.

Į Šv. Jokūbo kelią pėsčiomis pirmieji iš Kretingos prieš kelerius metus leidosi broliai pranciškonai, po to jie pakvietė Pranciškonų gimnazijos bendruomenę – taip gimė tradicija kiekvieną vasarą į piligriminę kelionę išsivežti būsimus abiturientus. Į šio žygio atkarpas dviračiais leidžiasi ir kretingiškis Juozas Pelionis su bendraminčiais.

Pranciškonų gimnazijos piligrimai – Šv. Jokūbo kelyje

Šio kelio per Kretingą iniciatoriai yra lenkai, - jų delegacijos nesyk lankėsi Savivaldybėje, vyko debatai, kaip būtų geriau piligrimams pritaikyti mūsų miesto infrastruktūrą.

„Kitose šalyse statomi piligrimų namai, kuriuos išlaiko pačios savivaldybės. Manome, kad ir mūsų miesto valdžia pasirūpins baze, o pranciškonai – dvasiniais dalykais“, - tikino P.Vaineikis. Viena iš trijų šventų vietų

Apaštalo Jokūbo kapas yra viena iš trijų krikščionims svarbių šventų vietų, po tuščio Jėzaus kapo Jeruzalėje bei Vatikano bazilikos, kur ilsisi šv. Petro palaikai. Šv.Petras buvo paliktas kaip bažnyčios vietininkas žemėje – jis buvo pirmasis popiežius, o šv. Jokūbas – pirmasis vyskupas.

„Apaštalas Jokūbas skelbė Jėzaus žodį pačiame Romos imperijos pakraštyje – Ispanijoje, jo mokymas ten sparčiai plito. To neapsikentęs žydų karalius Erodas jį nukirsdino, po to prasidėjo smarkus pirmųjų krikščionių persekiojimas. Krikščionys šv. Jokūbo palaikus slapčia atplukdė iš Jeruzalės į Pasaulio kraštą – Finistere, palaidojo už 100 km ir viršum kapo pastatė bažnyčią. Ši vieta šiandien vadinasi Santjago de Compostela - lietuviškai šio miesto pavadinimas reiškia Šv. Jokūbo miestas žvaigždžių lauke. Todėl piligrimas pirmiausia ir turi nueiti šį kelią“, - brolis Paulius apžvelgė Šv. Jokūbo kelio istoriją. Krikščionio tikslas – aplankyti tą vietą, kur yra šventojo kapas. Pirmasis kapas buvo Kristaus, vėliau - kankinių. Prie pirmųjų kankinių karstų būdavo aukojamos šv. Mišios, - iš čia ir atsirado altoriai. Visuose altoriuose ir šiandien yra šventųjų relikvijų, kurios išsaugotos katakombose.

Patys pirmieji krikščionys maldininkai traukė į Jeruzalę, o kai musulmonai užkariavo ją ir Ispaniją, beliko tik šv. Petro kapas Romoje: iš čia kilęs ir posakis, kad visi keliai veda į Romą.

Musulmonai iš krikščionių perėmė tradiciją ir traukia į savo šventą vietą – Meką.

„Pirmieji piligrimai buvo tarsi kamikadzės: jie atsisveikindavo su tėvyne, namiškiais. Jūrų ir sausumos keliuose per miškus, negyvenamas vietas jų tykodavo įvairiausi pavojai – ligos, karai, plėšikai. Todėl tikinčiųjų ryžtas leistis į piligriminį žygį visais laikais su kaupu atpirkdavo jų nuodėmes“, - teigė brolis Paulius.

Yra keli keliai, atvedantys prie šv. Jokūbo kapo, - šv. Pranciškaus nueitą šiaurinę 850 km kelio atkarpą šiandien ir stengiasi atkartoti broliai pranciškonai bei kretingiškiai piligrimai. Pats ilgiausias yra kelias nuo Maskvos ligi Santjago de Compostela miesto.

Piligrimystė augina tikėjimą

Šiemet jau trečią kartą į Šv. Jokūbo kelią pėsčiomis iškeliavo 5 Pranciškonų gimnazijos mokiniai – Sonata Riepšaitė, Žygimantas Gudauskas, Lina Miltinytė, Marta Benetytė, Marija Lepčiuk, mokytoja Aurelija Poškuvienė, juos lydėjo pranciškonai Paulius Vaineikis ir Antanas Grabnickas.

Per savaitę pavieniui kalnuotomis vietovėmis, o vietomis – ir skardžiais, pėsčiomis jie nukeliavo 170 km Šv. Jokūbo šiaurinio kelio atkarpą, o likusį kelią ligi apaštalo kapo – autobusu.

Piligrimo kuprinė negali sverti daugiau negu 6 kg: joje turi tilpti miegmaišis, rūbai, atsarginis apavas, pleistrai, vaistai, vandens butelis.

„Maistas neįskaičiuojamas į svorį, jo nusipirkdavome pakely, sykį prašėme prie kepyklos maišuose išmestos duonos, užeidavome pas žmones paprašyti vandens. Visuomet kildavo pagunda nusiskinti pakely svyrančių citrinų ar apelsinų, bet tramdydavo vidinė nerašyta taisyklė – piligrimas gali pasiimti tik tai, kas guli ant žemės. Nakvodavome kelyje tam tikrais atstumais veikiančiuose piligrimų namuose. Išeidavome kas rytą atskirai, o vakare susitikdavome ir dalindavomės, ką patyrėme per dieną“, - įspūdžiais dalijosi keliautojai.

Juos papildė brolis Paulius: „Tikras piligrimas eina vienas pats arba grupelėmis po du ar tris, be pinigų ir visiškai pasikliauja Dievo apvaizda. Stengėmės ir mes bent iš dalies pabūti piligrimais“.

„Eidamas susimąstai apie gyvenimo prasmę, per fizinį skausmą ugdai ir stiprini valią, o po trijų dienų jau įvyksta lūžis. Piligrimystė yra geroji liga, kuria susirgus nesinori išgyti, - palygino Ž.Gudauskas. – Išeini į nežinomybę, pasikliauji tik Dievu ir taip augini savo tikėjimą“.

Viso Šiaurės kelio ilgis - 850 km, ir Pranciškonų gimnazija per kelerius metus jį ketina įveikti visą. „Šiemet ėjome nuo Bilbao prie Prancūzijos sienos iki Santa Lana del Mar, per dvejus metus jau esame įveikę apie 350 km. Per kelerius metus su skirtingomis mokinių grupėmis tikimės įveikti visą šv. Pranciškaus nueitą kelią“, - tvirtino P.Vaineikis.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės Jolitos Vaickienės komentaras:

- Pernai per Kretingą einančiam Šv. Jokūbo keliui iš Europos Sąjungos fondų buvo gauta 350 tūkst. Lt. Už tuos pinigus jau yra atidarytas Turizmo informacijos centras ir parengta šio kelio studija. Bus išleistas audiogidas ir maršruto albumas. Numatyta, kad piligrimai keliaus per Karteną Salantų link, kelias bus pažymėtas geltonomis rodyklėmis ir kriauklės ženklu, prie įdomiausių lankytinų vietų įrengtos poilsio aikštelės. Nedidelė kelio atkarpa bus pritaikyta ir neįgaliems žmonėms.

Šv. Jokūbo kelio projektas Kretingoje turi būti baigtas įgyvendinti kitų metų pabaigoje.

• Rašyti komentarą (2)