|
|
|
Savaitė – lyg pasakoje
Tą naktį gatve atsitiktinai žingsniavęs praeivis galėjo matyti nerimastingus, tačiau ištroškusius nuotykių keleivių veidus, rankas, iš nekantrumo ir jaudulio stipriai spaudžiančias lagamino rankeną, ir, atsidarius autobuso durims, šiltus atsisveikinimus su artimaisiais – netrukus savaitę būrys svetimų žmonių kartu su prancūzų kalbos mokytoja Alma Razmiene taps naująja šeima, vykstančia į elegancija dvelkiančią Prancūziją.
Niūrius greitkelius ir uždarą autobuso erdvę netrukus pakeitė miestas, vadinamas XXI a. pasaka – Liuksemburgo kunigaikštystė. Buvome nustebinti miniatiūrinės valstybės prabangos ir jaukumo: naujausios klasės automobiliai, kosminės kainos parduotuvių vitrinose (ne veltui šios šalies gyventojų pensijos ir atlyginimai - vieni didžiausių visame pasaulyje), gatvėse žydinčios magnolijos, aukšti, kai kurie net primenantys pilis, pastatai – taip, tikra pasaka. Artėjant prie Paryžiaus širdis pradėjo smarkiau plakti: madų, įsimylėjėlių sostinė, miestas, dvelkiantis didybe, - kaip jis atrodys mūsų akimis? Atvykęs čia pasijauti atskirame pasaulyje – atrodo, kad iš požeminio tunelio, kuriame, susimokėjęs mokesčius, gavai „žalią kortą“ leistis į nuotykius po miestą, tave įleidžia į taip saugomą ir branginamą teritoriją, lyg į amfiteatrą, į kurį nusipirkęs bilietą stebi geriausius Antikos aktorių vaidinimus, nusikeli į praeitį. Išniręs į dienos šviesos apšviestą Paryžių imi sukiotis į visas puses, stebi gatve vaikštančius, mašina važiuojančius žmones, stebiesi jų laisvumu – kiekvieno akis patraukia šaligatviu riedlente važiuojantis ir į muzikos taktą dainuojantis bei linkčiojantis pusnuogis jaunuolis. Akys staiga nukrypsta į senove dvelkiančią architektūrą, namų balkonuose augančius medžius, gėriesi pastatų didingumu – galbūt panašiai Lietuvoje dvelkia tik Vilniaus senamiestis, tačiau čia – visas miestas. Kiekvienas, turintis lakesnę vaizduotę, atsidūręs ties Dievo Motinos katedra, turbūt nusikelia į tuos laikus, kuriuos aprašė Viktoras Hugo – galima liesti rankomis, stebėti spalvotus vitražus, smailėjančius lubų skliautus, kaip prieš kelis šimtus metų tai darė Esmeralda ir katedros kuprius... Garsiausių pasaulio menininkų darbų galerijoje – Luvre - daugelis kuo greičiau skuba surasti Leonardo da Vinčio „Džokondą“, dar vadinamą Mona Liza. Tarp įspūdingo dydžio paveikslų akys klaidžiojo ieškodamos to ypatingojo. Netrukus pamatėme susidomėjusių japonų būrelį, lanku apsupusią kažkokį nediduką paveikslą, o geriau įsižiūrėję pastebėjome, jog tai – vos didesnis už 3 piešimo lapus taip pasaulyje vertinamas portretas! Auksu tviskantys Versalio rūmai – vieta, kurioje gali pasijusti lyg karališkosios šeimos atstovas: lovos su baldakimais, prabangūs apmušalai, krištoliniai šviestuvai, veidrodžių galerija-koridorius, ornamentais, kolonomis, paveikslais išgražintos sienos ir lubos. Garsieji Versalio sodai stebino iš gyvatvorių suformuotais įvairiausiais raštais, tulpių ir narcizų spalvų gama, kurių kvapas kuteno nosį dar stovint eilėje prie bilietų. Karališką pasaką nutraukia priminimas, jog vis dėlto esi tik turistas: aplink besisukiojantys juodaodžiai prekeiviai įkyriai siūlo pirkti suvenyrinius Eifelio bokštus ir nekaltai teigia „aš – verslininkas“, kai bandai kiek įmanoma daugiau nusilygti. Prieš kelionę apie Eifelio bokštą teko girdėti įvairių atsiliepimų („paprastas metalinis karkasas“, „Nieko įspūdingo“), tačiau jį išvydęs dar pro autobuso langą aiktelėjo kiekvienas. Buvo sunku patikėti, jog jis žemesnis už Vilniaus televizijos bokštą! Daugeliui sukosi galva jau pakilus į antrąjį bokšto aukštą, kur pro ausis švilpia vėjas, o prieš akis atsiveria įspūdinga Paryžiaus panorama: daugiaaukščiais lyg į torto gabalėlius padalintas visas miestas, per jį vinguriuojanti Senos upė. Lyg sapne pasijauti vėlai vakare ja plaukdamas – milijonais lempučių degantis Eifelio bokštas, apšviestas kiekvienas pastatas, tiltai – atrodo, jog miestą naktyje regi kitomis akimis. Norisi kuo plačiau atsimerkti, kad niekada neužmirštum šio vaizdo. Po įspūdingojo Paryžiaus grįždami užsukome į Olandijos sostinę Amsterdamą. Miestas pastatytas ant vandens, todėl dar vadinamas šiaurės Venecija. Turbūt ryškiausias prisiminimas, išliksiantis apie šį miestą, – dviračiai. Tiek, kiek šiame mieste gyvena žmonių, tiek yra ir šių transporto priemonių. Krūvos dviračių, išrikiuotų prie Reino upės kranto, dviračiai, lyg be stabdžių važinėjantys Amsterdamo gatvėmis, kurių privalai saugotis, nes eidamas gatve gali nespėti draugui sušukti: „Atsargiai!“. Turbūt žingsniuodami Amsterdamo gatvėmis atrodėme gana keistai, gal net juokingai – būrys turistų apsisiautę pledais, bandančių apsisaugoti nuo šalto vėjo, lietaus, tačiau popietę šiltai praleidome Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje, kur ne tik įsiamžinome su garsiausiais pasaulio politikais, aktoriais, dainininkais, sportininkais, karališkosios šeimos atstovais, bet ir persirengdami galėjome įsijausti į Lady Gagos, Madonos, Merlyn Monro, Maiklo Džeksono vaidmenis.
Inesa RINKEVIČIŪTĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
