|
|
|
Žemė dar tebėra maitintoja
Rubulių kaimas nuo Kretingos nutolęs vos 6 km ir dešinėje Palangos-Šiaulių plento pusėje išsidėstęs U raidės forma. Iš kitų gyvenviečių Rubuliai išsiskiria itin erdviomis panašios architektūros sodybomis su didžiuliais – po 20 – 30 arų - žemės sklypais. Dauguma šio kaimo žmonių žemę ligi šiolei tebevadina savo maitintoja.
Kurortas su kapliu rankoj Iš Kretingos daugiabučio gyventi į Rubulius prieš ketverius metus atsikrausčiusi Aurelija Šarpnickienė sakė, jog ji nė dabar nejaučia gyvenanti kaime: „Jei reikia, sėdame ant dviračio, ir - jau Kretingoje. Bet ar palyginsi šitą vietą su miesto triukšmu ir judėjimu. Pažvelkit, kiek čia laisvės rankoms ir mintims“. Dviese su vyru Kęstu gyvenanti moteris tvirtino, jog visą 20 arų sklypą aplink namus, kaip ir dauguma, paverčia daržu: „Nejaugi paliksi žemę stovėti dykai. Prisisodinu visko, ko reikia žmogui: svogūnų, burokėlių, morkų, kopūstų, braškių, serbentų, aviečių. O bulvių užvis daugiausiai - 4 maišus, nes abu esam „bulviniai“. Todėl mano visi kurortai vasaromis – darže, poilsiauju su kapliu rankoje. Bet pati to norėjau – žemė mane stipriai traukia, gal todėl, kad kaime gimiau ir augau. Dirbu pamaininį darbą, suspėju pati apeiti daržus. Didžiausia nesąmonė, kai žmonės sako, kad neapsimoka besodinti - tinginiams gal ir neapsimoka. Kai pats dirbi, ir pinigas ilgesnis, ir daržovė skanesnė bei kvapnesnė, negu pirkta. Nusilauži iš lysvės agurką – seilė varva, o braškes, atrodo, iš tolo užuodi. Žadu dar ir kokių mėsinių viščiukų užsiveisti“, - savo ūkio malonumais dalijosi A.Šarpnickienė. Birželis daržuose – pats karštymetis, reikia kovoti su piktžolėmis, užtat ir su kaimynėmis susibėgusios, Aurelija neslėpė, dažniausiai šnekasi apie gėles, darbus, vabalus ir purškalus jiems naikinti. Senoliams įteiktas Popiežiaus palaiminimas Stefanija Dirmeitienė – Rubulių kaimo senbuvė, prieš daugel metų atitekėjusi į uošvių sodybą, kurioje ligi šiol išlikusi dar prieškariu statyta dviejų galų žemaitiška troba. Šiandien Stefanijos su vyru Stanislovu sukurtas ūkis, kurį jiedu perleido sūnui Antanui bei marčiai Virginijai, pakeitė ir senovinės sodybos veidą: kieme – gausu technikos, kitapus gatvės ganosi nemenka - per 30 – galvijų banda. Sūnui Antanui prieš 8 metus iškeliavus anapilin, ūkio rūpesčiai užgulė marčios V. Dirmeitienės pečius. Beveik prieš metus Stefanijai teko ir našlės dalia.
Tačiau 83-jų senolė džiaugėsi, kad Dievas dar duoda jėgų bei sveikatos ir ji kartkartėmis išeina į daržus, prikimba prie kitų ūkio darbų. Šluostydamasi rankas - ji ką tik buvo grįžusi iš rūsio, kur perrinkinėjo pernykštes bulves, – kalbėjo: „Kažkada ir patys su vyru turėjome 60 arų žemės, laikėme kiaulių, karvę, prieauglio. Fermose triūsėme nuo ankstyvo ryto ligi vėlumos, bet spėdavome ir ūkį apeiti, ir kas sekmadienį į bažnyčią arba ir į atlaidus Šiluvoj, Žemaičių Kalvarijoj nulėkti“, - šviesiai į savo praeitį pažvelgė moteris. Daugiau kaip 50 metų jos vyras Stanislovas buvo aktyvus Kartenos bažnyčios komiteto narys ir tarnavo joje zakristijonu. O ji pati buvo garsi vestuvių šeimininkė ne tik kaime, bet ir visose apylinkėse. “Turėjau savo duonkepę - visokių skanėstų vestuvių stalui prikepdavau. Prie duonkepės buvo pritaisytas volas, ant jo liedavau šakočius. Tą įrangą anūkas išsivežė į Vilnių, įtaisė sode ir dabar patys šventėms išsikepa šakočių, o aš benuvažiuoju tik paskanauti jų“, - sakė S.Dirmeitienė. Šiluma bei gerumu visą gyvenimą buvę apgobti ir Stefanijos bei Stanislovo santykiai: pernai jiedu dar spėjo atšvęsti savo deimantines vestuves – ta proga Kartenos bažnyčioje jiems buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XVI atsiųstas ypatingasis apaštalinis palaiminimas. Kone kas šeima laiko gyvūnų „Nuo senų laikų gyvenu Rubuliuose – čia gimusi, augusi, iš čia į Sibirą ištremta ir čia sugrįžusi. Iš čia ir į pačią tolimiausią kelionę iškeliausiu, - kalbėjo 76-erių Aniceta Bružienė. - Mano tėviškė buvo ten, kur dabar apgriuvusi kolūkio ferma. Prieš nepriklausomybę, kaip ir dauguma Rubulių gyventojų, pasistatėme alytnamį. Visi gavo po 25 arus, o mano kaimynė buvo poniška – nenorėjo žemės ir man nuo jos sklypo dar atrėžė 10 arų“, – nužvelgdama pievą, obelų sodą užtvartės link, kur tįsta daržų lysvės, kalbėjo A.Bružienė. Anot jos, jų kaimo žmonės – darbštūs, visi kažką sodina, augina: kone kiekviena šeima laiko kokį gyvį: ožkų, vištų, triušių, bičių. Anksčiau žmonės ir tarpusavyje palenktyniaudavę, kuris savo kiemą gražiau ir skoningiau susitvarkys. Dabar gi kaime labiau pagyvenę žmonės belikę. Anądien jos žentui reikėję pagalbos, veršiuojantis karvei, ir nebuvę ką į talką prisišaukti.
Moteris neslėpė, jog didžiuma jų giminės susitelkę Rubulių kaime – kitapus kelio gyvena jos sesuo, o viename iš daugiabučių - duktė Jolanta Gliožerienė su vyru Kęstučiu. Miesto ir kaimo pusiaukelė „Teks mudviem su visu gyvulių ūkiu persikraustyti pas mamą, - ji liko viena, o stipria sveikata pasigirti negali, - neslėpė motiną aplankyti atėjusi J.Gliožerienė. - Žinot, kiekvienas nori gyventi savo gūžtoje, nors ir daugiabutyje. Bet jeigu nori ūkininkauti, tai įmanoma gyvenant ir bute. Laikome 18 mėsinių galvijų: esame užskėtę visų kaimynų tvartus, nes mūsų daugiabutis visai baigia ištuštėti – žmonės išsivažinėję kas kur: vieni – pas vaikus, kiti – į užsienius“. J.Gliožerienė sakė dirbanti viename iš Kretingos prekybos centrų, o po darbo kimbanti į ūkį – vien bulvėmis apsodinę 30 arų lauką. Bulves sušeria jaučiams. „Visi mano pažįstami sako, kad pagal gyvenimo būdą esame kaimiečiai, bet pagal atstumus - lyg ir užmiesčio gyventojai. Keičiasi šiandieninis kaimas. Mudu su vyru neperkame technikos, neregistravome nė ūkio, ką žinosi – vieną naikina, kitą įteisina. Nieko nebėra pastovaus ir žemės ūkyje. Gal dar patys sugalvosime kur nors išmauti“, – šiuolaikinę kaimo žmogaus filosofiją dėstė J.Gliožerienė.
|
|
