|
|
|
Jaučia pareigą padėti kitam
Liga gali pakeisti ir žmogaus įpročius. Anksčiau mažai bendraudavusi Jokūbave gyvenanti Virginija Šakinytė dabar, paliesta ligos, džiaugiasi kaimynų nuoširdumu ir mielai su jais dalinasi savo rūpesčiais.
V.Šakinytė prisipažino anksčiau nelabai mėgusi rodytis viešumoje – nesilankydavo renginiuose, neskubėjo į biblioteką ir save laikė uždaro būdo žmogumi. Beveik prieš tris dešimtmečius atsikėlusi į Jokūbavą ji tyliai dirbo savo – veterinarės – darbą. Būtent apie tokį darbą ir svajojo nuo dvylikos metų. O kai įgyvendino savo svajonę, pasijuto laiminga. Mylėdama gyvulius, kiek galėdama stengėsi ir kitiems pagelbėti sunegalavus augintiniams. O ir pačios tvartas niekada nebuvo tuščias. Tačiau kai prieš kelerius metus į Jokūbavą atvyko projekto „Nedelsk“ Rožinio kaspino autobusas ir Virginija jame apsilankė, gyvenimas pradėjo keistis – buvo įtarta onkologinė liga. Pradėjo keistis ir pati moteris – anksčiau mėgusi tylėti ir nelinkusi bendrauti, dabar tarsi atsirado poreikis iš vidaus, neleidęs likti vienai – norėjosi kažkam išsakyti savo nerimą, baimę dėl ligos, pasidalinti kasdieniniais rūpesčiais. „Nemaniau, kad aplinkui tiek daug nuoširdžių, gerų ir rūpestingų žmonių“, - sakė V.Šakinytė. Dažnai lankydamasi pas gydytojus moteris nebespėja pati atlikti ir kai kurių neatidėliotinų ūkio darbų. Tai matydamos bendruomenės moterys net neraginamos pasirūpina jos daržu – sodina, ravi, laisto. Pasirūpina ir jos gyvuliais, nes visą gyvenimą įpratusi dirbti, ji ir dabar dar laiko dvi melžiamas karves. O vos tik užsiminus, kad reikės važiuoti į ligoninę, pasisiūlo ir nuvežti. Jokūbavo bendruomenės moterys garsėja savo sveika gyvensena. Todėl ir Virginijai negaili patarimų, kad salotas galima gaminti ne tik iš ridikėlių ir salotų lapų, bet tam puikiai tinka ir kiaulpienės, balandos, žliūgės ar garšvos. O kai visos susibėga krūvon pasikalbėti, tai ant stalo atsiranda medaus, naminio sūrio, žolelių arbatos, ožkos pieno bei kitų sveikos gyvensenos produktų, išaugintų ar pagamintų Jokūbave. Moterys diskutuoja, kokie maisto produktai ir vaistažolės galėtų labiausiai pagelbėti jų draugei. „Kaip mes ja nesirūpinsime, juk ir ji mums padėdavo“, - sakė bendruomenės moterys, prisimindamos, kad ji ne vieną kartą atskubėdavo į pagalbą sunegalavus gyvuliams. O ir dabar jos užsuka pas Virginiją, užsinorėjusios šviežio karvės pieno. „Negaliu gyventi be gyvulių“,- sakė V.Šakinytė. Pabudusi anksti rytą, kai kiti aplinkui dar saldžiai miega, ji traukia į laukus pas karves. O saulėtekis ryto tyloje jai esantis pats gražiausias paros laikas. Taip tarpusavyje bendraudamos moterys ir pačios jaučiasi stipresnės. Jos žino, koks rūpestis kurios moters pečius slegia. Žino, kas sunegalavo ir kas iš bendruomenės iškeliavo anapilin. Jos džiaugiasi viena kitos užaugusiais vaikais ir anūkais. Esą seniau žmonės taip pat žinojo, kaip kas gyvena kaime ir kam galbūt reikalinga parama. Tačiau, Danutės Pilipčuk nuomone, dabar padėti kaimynui ar kitam bendruomenės nariui laikoma nebemadinga, o būti geram – lyg ir gėda. Todėl labiausiai ji bijanti susvetimėjimo. Moterys sakė, kad dažnai tiek spaudoje, tiek televizijos laidose akcentuojami negeri dalykai – pyktis, nesantaika, kaimynų kivirčai ir dar kitos negerovės, o pasidžiaugti kito žmogaus sėkme beveik ir nebemokama. V.Šakinytė džiaugiasi bei labai vertina moterų pagalbą ir jaučia joms dėkingumą. Tačiau pačios moterys to nesureikšmina ir kukliai teigia, kad tai darančios iš širdies, o ne norėdamos, kad kažkas apie tai sužinotų, tarsi bijodamos, kad paminėjus jų vardus ir pavardes darbai nebeteks prasmės.
|
|
