Pirmas vaistas nuo depresijos – dėmesys vienas kitam

„Depresija yra viena labiausiai paplitusių psichikos ir nuotaikos sutrikimo ligų pasaulyje - 10 proc. žmonijos bent vieną kartą patiria depresijos epizodą per savo gyvenimą“,- teigė Kretingos psichikos sveikatos centro direktorius gydytojas psichiatras Juozas Vičius, kurio pastebėjimu, depresija gali aplankyti kiekvieną. Tad ypač svarbu, kad žmonės nebūtų abejingi vieni kitiems pastebint šios ligos požymius ir padedant sveikti.

Kretingos psichikos sveikatos centro direktorius gydytojas psichiatras Juozas Vičius

- Kaip pastebėti depresiją – tiek kalbant apie save, tiek apie savo artimąjį?

- Depresijos simptomus nėra sunku pastebėti, juolab, jeigu tai - mums gerai pažįstamas ir artimas žmogus. Pirmiausia, depresija – tai yra nuotaikos sutrikimas. Taigi jei bloga nuotaika lydi nuolatos, jos nepavyksta niekaip praskaidrinti, kamuoja liūdesys, norisi verkti ar verkšlenti, nebejaučiama gyvenimo džiaugsmo, sunku susikaupti, sutrinka miegas, dingsta apetitas, menkėja savivertė ir visas pasaulis matomas tik juodomis ar pilkomis spalvomis, nekyla rankos ką nors veikti ir viskam jautiesi abejingas – galima galvoti, kad žmogus susirgo depresija.

Jei kamuoja kaltės jausmas, sulėtėja judesiai, atsiranda ryškūs nuotaikos sutrikimai, kyla minčių apie savižudybę, nebesugebama dirbti, dalyvauti socialinėje veikloje, tuomet galima neabejoti, kad toks žmogus ne tik serga depresija, bet dar ir sunkia jos forma.

- Ar pastebite, kad žodžiu „depresija“ yra piktnaudžiaujama – vos žmogus pasijunta blogos, niūrios nuotaikos, tuoj sau diagnozuoja: „Man depresija“. Kokia, Jūsų vertinimu, būtų takoskyra tarp depresijos, kuri yra liga, ir tiesiog blogos nuotaikos?

- „Depresija“ dažnai yra ir sau nusistatoma, ir ypač tai tapo populiaru paskutiniaisiais metais. Apie šią ligą yra daug kalbama ir ja dukart dažniau serga moterys negu vyrai. Taip yra dėl biologinių, socialinių ir psichologinių ypatumų – moterys, skirtingai negu vyrai, dažniau kreipiasi į medikus, jos labiau linkusios naudotis sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis, yra atviresnės negu vyrai.

Na, o tarp ligos ir tik blogos nuotaikos tikrai yra skirtumų. Jei žmogus sveikas, jo bloga nuotaika praeis, nesitęs savaitėmis, mėnesiais ar metais. Sveikas žmogus supras, kodėl jį buvo aplankiusi liūdna nuotaika, ir nejaus kitų, jau anksčiau minėtų, depresijos požymių.

- Kodėl depresija dažnai vertinama tiesiog kaip išlepimas? Dažnas sako: „Imtųsi darbo, baigtųsi visos depresijos; neturi ką veikti, užtat ir depresuoja“ ir pan. Ar tikrai darbas gali pagydyti nuo depresijos?

- Manau, kad išlepimas čia niekuo dėtas, o jis prie depresijos „kabinamas“ todėl, kad šia liga serga ir gražūs, turtingi žmonės, kuriems, atrodo, nieko netrūksta. Apie juos kalbama: „Turėjo gerą darbą, gerą padėtį visuomenėje ir... pasidarė liūdnas, užsidaręs savyje, susirgo.“

- Kokios gali būti depresijos formos? Ar depresija lemia tik blogą nuotaiką, niūrias mintis, o gal ji gali sukelti įkvėpimą, pakylėti mintis?

- Depresijos būna lengvos, vidutinės ir sunkios formos. Kompleksas simptomų, pavyzdžiui, liūdesys, miego sutrikimai, apetito stoka, gyvenimo džiaugsmo praradimas ir kt., kurie vyrauja tam tikrą laiką, vadinami depresijos epizodais. Sunkūs epizodai gali pasireikšti su psichoze arba be jos. Kuo daugiau simptomų ir kuo jie sunkesni, kuo labiau sutrikdoma kasdienė žmogaus veikla, tuo depresija yra sunkesnė. Sunkaus epizodo su psichoze metu atsiranda kliedesių (apima kaltės jausmas, krinta savivertė, žmogus jaučiasi persekiojamas ir t.t.) bei haliucinacijų (dažniau klausos, kai pasigirsta vadinamieji balsai). Galite išgirsti terminą „didžioji depresija“, kuriai be blogos nuotaikos, sumažėjusių interesų, nuovargio, savęs nuvertinimo, apetito praradimo būdingi ir papildomi požymiai. Pasitaiko ir pogimdyminė depresija, paprastai pasireiškianti per 4 savaites po gimdymo, geriatrinė depresija, kuria serga vyresnio amžiaus žmonėms (65 m. ir vyresni).

Neteko girdėti, kad depresija sergantis žmogus jaustų įkvepiantį, pakylėjantį polėkį. Tačiau visko žinoti yra neįmanoma – galbūt kam nors pasitaiko ir taip.

- Dėl kokių priežasčių žmogus gali susirgti depresija ir ar yra išeitis, kaip nuo šios ligos apsisaugoti?

- Depresijos priežasčių gali būti įvairių ir labai daug: kitos ligos, depresijos atvejai giminėje, nedarbas, traumos vaikystėje ir paauglystėje, artimųjų, draugų ar sau svarbių žmonių neturėjimas ar praradimas, vienišumas, nepasitenkinimas gyvenimu. Galima tik bandyti įsivaizduoti, ką jaučia vaiko širdelė, kai jo vienas iš tėvų ar abu išvyksta užsienin ir retai kada aplanko.

- Ar gali depresija susirgti vaikai?

- Taip. Dažnai girdime sakant „depresyvūs paaugliai“. Jiems būdinga spartus augimo procesas, netolygus atskirų kūno dalių vystymasis, organizme vyksta hormonų persitvarkymai, o kartu tenka atlaikyti didelį mokymosi krūvį, įveikti pačių ar jų tėvų iškeltus maksimalius iššūkius. Nesugebėjimas pasiekti šių aukštų tikslų gali lemti depresinius sutrikimus.

- Ar depresija yra paveldima?

- Negirdėjau, kad būtų be abejojimų įrodyta ir nustatyta, kad depresija yra paveldima. Gal tai bus išaiškinta ateityje, tačiau, manoma, kad depresijos atvejai giminėje yra laikomi vienu iš rizikos veiksnių susirgti šia liga. Mano nuomone, genetika yra labai svarbu kiekvieno žmogaus gyvenime, ir pasakymas, kad obuolys nuo obels netoli krenta, yra universalus ir taikytinas paaiškinant kiekvieną reiškinį.

- Kaip gydoma depresija?

- Depresija yra gydoma vaistais antidepresantais – vienais, dvejais, o kartais - ir keletu. Tai priklauso nuo simptomų, asmeninių paciento savybių, sulaukiamų gydymo rezultatų, žmogaus savijautos. Gydymas antidepresantais gali būti derinamas su fitoterapija – gydymu, vartojant augalų dalis ar jų preparatus, kitokiais medikamentais. Mes, medikai, esame įpratę sakyti, kad gydymas yra kompleksiškas ir individualus. Be vaistų, pacientams yra taikoma psichoterapija. Pastaruoju metu vėl grįžtama prie elektroimpulsinės terapijos, kuri taikoma, kai negaunamas efektas gydant vaistais. Gali būti taikoma ir šviesos terapija, fiziniai pratimai, miego deprivacija, kai sutrikdomas įprastinis miego režimas ir pats miego procesas, relaksacinio kvėpavimo technikos – mokoma kvėpuoti kitais negu įprasta būdais, aktyvinant kitas kvėpavime dalyvaujančias raumenų grupes ir pan.

- Ar žmogus pats save gali išgydyti nuo depresijos? Ar nuo depresijos galima pasveikti?

- Nuo depresijos save galėtų išgydyti tik šia liga susirgęs psichiatras ar kitas medikas, žinantis depresijos požymius, vaistų veikimo principą ir t.t. Be šių žinių neįmanoma savęs išsigydyti savarankiškai.

Manau, kad nuo depresijos galima pasveikti. Tačiau sėkmingesnis gydymas bus tada, jei jis bus taikomas kaip galima anksčiau pasireiškus ligos simptomams, tiksliai ją diagnozavus, jei ligonis bendradarbiaus su gydančiu gydytoju. Nuo depresijos galima visiškai pasveikti, tačiau ji, kaip ir dauguma sutrikimų, turi savybę kartotis, pereiti iš vienos formos į kitą, „maskuotis“.

Kaip su žmogumi, kuris serga depresija, turėtų elgtis šeimos nariai, bendradarbiai?

Sergančiojo šeimos nariai ar artimieji privalėtų:

1. Neneigti, kad susirgęs depresija žmogus yra ligonis, kad jis tikrai serga.

2. Drąsinti sergantįjį, stengtis jam padėti pačiam susidoroti bent jau su dalimi problemų, kurios kyla dėl psichikos sveikatos sutrikimo. Kitaip sakant, aktyvinti ligonį, nepalikti jo be dėmesio, pagalbos, vieno su savomis problemomis.

3. Padėti ligoniui išsiaiškinti ir nusistatyti lūkesčius, susijusius su ligos gydymu, vaistų vartojimu.

4. Nesmerkti, nemenkinti žmogaus dėl to, kad jis serga depresija, skatinti pozityvias mintis ir veiksmus.

5. Padėti sergančiajam susidaryti savo problemų sąrašą, jas suskirstant pagal svarbumą, ir šalia surašyti būdus bei galimybes, kaip jas sumažinti ar įveikti. Tai aptarti su gydančiu gydytoju, socialiniu darbuotoju bei kitu gydymo komandos nariu specialistu.

6. Visada atsižvelgti į sergančiojo nuomonę, pasikeitusias mintis, jausmus.

7. Visada išklausyti ligonį, skirti jam dėmesio, kiek galima daugiau, tačiau pernelyg neįkyrėti.

8. Įvertinti savižudybės riziką.

9. Laiku padėti sergančiajam kreiptis į specialistus, prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip jis vartoja vaistus.

Pagrindinė klaida – pacientui teigti, kad jis pats gali susitvarkyti su savo problemomis, pakanka „suimti save į rankas“, „imkis darbo“ ir pan. Nepastebint ligos požymių, juos ignoruojant, tik palaikomas ligos procesas ir liga progresuoja, uždelsiama skirti vaistus.

• Rašyti komentarą (7)