|
|
|
Ją vadina tiesiog kaimo daktare
Lazdininkų slaugytoją 66-erių Vandą Šimkuvienę kaime žino senas ir jaunas, ir niekas jos kitaip nevadina, kaip kaimo daktaryte. Pati V.Šimkuvienė neslėpė, jog per 47 jos slaugytojos darbo metus pasikeitė jau trys kartos: ji žino ne tik kiekvieno ligas, bet ir dažno gyvenimo istoriją, bėdas, o kartais – net paslaptis.
Bendravimas ir slauga – išvien Panaikinus Lazdininkuose medicinos punktą, jau gerą dešimtmetį V.Šimkuvienė ne tik dirba Darbėnų ambulatorijoje, bet ir lanko Lazdininkų bei aplinkinių – Želvių, Joskaudų, Mažučių, Sausdravų, Kalnalaukio, Kadagyno, Mažučių – gyventojus jų namuose. „Nėra nė vienos trobos kaime, kurios per metus bent sykį neaplankyčiau. Gerai pažįstu savo žmones: nueinu pas juos ne iš smalsumo, o iš rūpesčio. Man rūpi, kaip gyvena senoliai, kaip auga vaikai problemiškose šeimose, ypač atokiuose kaimuose. Jei mane pasiekia signalas, kad kažkur be priežiūros palikti maži vaikai, skubu pažiūrėti. O pas sergančius senolius ar ligonius einu tiek, kiek reikia. Šiuo metu kaime yra 12 slaugomų ligonių. Jų namiškius tenka pamokyti slaugos, patarti jiems“, - neslėpė V.Šimkuvienė. Kasdien slaugytoja aplanko 5–6 ligonius. Važiuoja nuosavu automobiliu, kuriam nė lašo neskiriama valdiško kuro. „Sovietmečiu nors dviratį kas 5 metus skirdavo, - juokėsi V.Šimkuvienė. – Šiandien be automobilio jau nebeišsiversčiau“. Gyvenvietė nėra maža, atstumai tarp kaimų – keli ar keliolika kilometrų. Vien Lazdininkuose gyvena 582 žmonės, tačiau iš jų tik 392 asmenys prisirašę pas gydytojus Darbėnų ambulatorijoje. Apie 50 dirbančių asmenų lankosi pas šeimos gydytojus Kretingoje ar Klaipėdoje, tačiau apie 150 žmonių „pakibę“ – jie išvis nedrausti, dažniausiai gyvena asocialiai ir pas gydytojus nesilanko. Slaugytojai tenka ir tokiais pasirūpinti. Nors žmones reikia mokėti išklausyti, tačiau pašnekovė mano, jog iš tikrųjų labiausiai ne bendravimo kaimo žmonėms reikia, o slaugos. Ypač senyviems: sužiūrėti, kokių vaistų pritrūko, nupirkti jų, atnešti, patarti, kaip juos vartoti. Blogai, anot jos, kad kaime šiandien žmogus neturi kur nusipirkti net pačių būtiniausių nereceptinių vaistų. Anksčiau jų parduodavo medicinos punkte, o dabar tenka vykti į artimiausią vaistinę Darbėnuose. Jaunystėje drąsa pranoko patyrimą Per 47 darbo metus, pastebėjo V.Šimkuvienė, kaimas stipriai pasikeitė, tačiau slaugytojos darbo pobūdis išliko toks pat. „Kai atvykau čia dirbti, Lazdininkuose gyveno triskart daugiau žmonių - apie 1,4 tūkst., o slaugytoja – visąlaik viena. Per metus Lazdininkuose ir aplinkiniuose kaimuose gimdavo po 40 kūdikių, po to jų ėmė mažėti ligi 30 – 20. Kai vienais metais gimė 15 naujagimių, buvo sakoma, kad tai – Kretingos rajono kaimo rekordas. Pernai gimė 2 kūdikiai, šiemet 1 jau sulaukėme“, - kalbėjo medikė. Ji neslėpė, jog visąlaik bijojusi priimti gimdymą namuose, ir Dievas ją nuo tokių situacijų apsaugojo. Net vaikų skiepijimas yra rizika, nes ir skiepas gali sukelti šoką. Anksčiau gimdyves būtinai reikėdavę palydėti į gimdymo namus, be felčerio palydos su naujagimiu jos taip pat neišleisdavę grįžti namo. Tą pačią dieną reikėdavo sužiūrėti, ar namai kūdikio priežiūrai tinkamai paruošti. „Po autoįvykių kaime visuomet ji atsirasdavau pirmoji, greitoji – gerokai vėliau. Tačiau ligi šiol pirmoji pagalba tebėra slaugytojo kompetencija“, - akcentavo V.Šimkuvienė. Ji ligi šiol prisimena labiausiai įstrigusį įvykį, kai teko gaivinti skendusį vaiką ir tai jai pavyko. „Slaugytojos darbo pradžioje man tai buvo pirmasis krikštas. Galvoju, kad tada buvau itin drąsi, neturėdama patirties viena prisiimdavau didžiulę atsakomybę“, - atviravo pašnekovė. Kaimuose, prisimena ji, sovietmečiu vykdavę privalomi sveikatos patikrinimai pagal gyventojų grupes: suveždavo mechanizatorius, melžėjas, artojus. Tokie patikrinimai labai pasiteisindavo - būdavo aptinkama nemažai kraujospūdžio sutrikimo atvejų, pakitimų plaučiuose. Gerai, jog dabar vėlgi sugrąžinti patikrinimai pagal gyventojų amžiaus grupes: kai pacientas kreipiasi į gydytoją, jo sveikata tikrinama ir pagal atitinkamą programą. Negaili švenčių ir savaitgalių V.Šimkuvienė tvirtino, jog per 47 metus ji nėra sutikusi nė vieno blogo žmogaus, nė su vienu nėra susipykusi. „Šunys ir girtuokliai – irgi mano draugai. Šunys aploja ir svetingai uodegas vizgindami pasitinka. Ir agresyviam girtuokliui reikia parodyti dėmesį, pagirti, o jam išsipagiriojus galima kalbėtis ir dalykiškai. Jei kaime kažkas ir paleidžia kokį gandą, aš jo negirdžiu – tą minutę žmogui atrodo, kad taip ir yra“, - išmintingų minčių pažėrė ji. Šiandien medikams, mano pašnekovė, išsakoma pernelyg daug negerų žodžių – kad šie nežiūri žmogaus, nesirūpina juo. „Per didelius darbų krūvius gydytojas irgi pavargsta. Dabar žmonės, ne taip, kaip anksčiau, labai dažnai lankosi pas gydytojus. Pati žinau: jei daktaras 5 ar 10 min. išeina atsipūsti - išgerti kavos ir užkąsti, tuoj pacientai palydi piktomis replikomis. Kai gydytojas išgelbsti net iš sudėtingų situacijų, jo darbo pergalių dažniausiai niekas nepastebi, bet jeigu atsitinka kokia nesėkmė, tuoj per visą Lietuvą karšia jam kailį“, - įsitikinusi V.Šimkuvienė. Iš seno įpročio, nors tai ir nėra privalu, V. Šimkuvienė net naktį, savaitgalį ar švenčių dienomis vyksta pas kiekvieną, kuris ją kviečiasi. „O kaipgi neisi: jei kviečia, vadinasi, esi reikalingas. Jei nenueičiau – naktį nepamiegočiau“, - slaugytoja neslėpė, kad jos 4 suaugę vaikai nesupranta tokių poelgių. Tačiau vyras Albinas, juokėsi ji, tapęs lyg ir asmeniniu sekretoriumi – jai nesant namie atsiliepinėja į skambučius ir registruoja, kas ir kur ją kviečia.
|
|
