Neabejingas savo krašto istorijai

Buvusį kretingiškį Vilniuje gyvenantį Romualdą Beniušį „Pajūrio naujienų“ skaitytojai turėjo ir tikriausiai – dar turės progos pažinti iš jo publikacijų.

Buvęs kretingiškis, dabar Vilniuje gyvenantis Romualdas Beniušis įsitikinęs, kad norint ką nors nuveikti krašto labui, reikia dirbti išvien sutelkus jėgas nustatytam tikslui pasiekti.

Jose inžinieriaus išsilavinimą turintis, bet draudimo srityje dirbantis vyras kelia Kretingai aktualias problemas, dažniausiai susijusias su mūsų krašto praeitimi ir būtinybe tą praeitį išsaugoti, nepamiršti, turėti ją, kaip priminimą ateities kartoms, kaip tąsą darbų, kurie kažkada buvę svarbūs krašto gerovei, jo kultūriniam kilimui.

„Esu tikras kretingiškis, nors gimiau Sibire. Į Kretingą su tėvais atvykau, kai man buvo dveji metai. 1975-aisiais baigiau dabartinę Pranciškonų gimnaziją, ir dabar dar palaikau ryšius su klasės auklėtoju Algirdu Slušniu. Jis vadovauja mokyklos muziejui, ir kiek galiu, tiek padedu surasti nuotraukų apie gimnaziją, joje dirbusius žmones ar garsesnius mokinius. Ką turiu - tuo dalinuosi, kad tik mokyklos muziejus būtų turtingesnis. Man svarbu, kas vyksta Kretingoje, į kurią mane vis dar atveda giminystės ryšiai“, - kalbėjo R.Beniušis.

Jis, nuo jaunystės domėjęsis istorija, menu, šiandien kelia idėją ir tarsi uždavinį sau dėti visas pastangas, kad šv. Antano namelyje būtų įsteigtas genocido muziejus.

„Juk pro šv. Antano namelio rūsius praėjo pusė Rainių kankinių. Yra išlikę užrašai, liudijantys, kas rūsiuose kalėjo sovietų represiniais metais. Kartu su Kovo 11-osios akto signataru Čelovu Okinčicu kreipėmės į vieną Lenkijos organizaciją, kuri rūpinasi lenkų karių atminimo išsaugojimu – nusiuntėme šiai organizacijai kalėjusių karių pavardes, teiravomės, kas jiems nutiko. Mums kartu su klaipėdiečiu Egidijumi Zajac, kuris vadovauja vienam Klaipėdos karybos būreliui, pavyko išsiaiškinti netgi vieno prancūzų kario, trumpam užstrigusio Kretingoje, likimą“, - pastangas praskleisti istorinius užkulisius įvardino R.Beniušis.

Jo nuomone, toks muziejus pasitarnautų turizmo vystymui Kretingoje: žmonėms įdomu, kas gi iš tiesų vyko represiniais metais, o naujas objektas papildytų, ką gero Kretinga jau ir taip turi – Dvaro parką su muziejumi ir Žiemos sodu, numatomu atkurti Vasaros sodu ir t.t.

„Tačiau tam reikia bendrų pastangų. Reikia atidengti sienas su užrašais, surinkti medžiagą, galbūt – net sudominti Lenkijos bei Prancūzijos ambasadas“, - įsitikinęs pašnekovas.

R.Beniušis apmaudavo, kad Kretinga taip ir neįvertino Antano Mončio – visoje Europoje žinomo modernisto: „Juk garsesnio menininko kaip ir nebeturime, o nė Garbės piliečio vardo nesugebėta jam suteikti. Ieškokime, kol dar yra laiko, žmonių, į pasaulį išėjusių ir daug nuveikusių kad ir iš tos pačios Pranciškonų gimnazijos“.

Pats Romualdas yra surinkęs nemažą kolekciją-archyvą, kuris susijęs su Kretingos istorija, taip pat – su Klaipėda, Palanga. „Tai padeda suvokti, kiek daug visko esame netekę. Po kurio laiko viską atiduosiu muziejui, nes, manau, kad mūsų vaikai tokių dalykų neįvertina. O muziejus – vieta, kur surinktos istorijos kruopelytės išliks visam laikui“, - įsitikinęs R.Beniušis.

• Rašyti komentarą (13)