Negalėję nusilenkti okupantui

„Už tai, kokią kainą partizanai sumokėjo dėl Lietuvos laisvės, mes kiekvienas vaikštome su skolos akmenimis po kaklu. Todėl ir negalime atsitiesti: tie skolos akmenys svers kaklą tol, kol jų nepanaikins mūsų padaryti geri darbai vardan kovotojų atminimo išsaugojimo“,- kalbėjo darbėniškis Stanislovas Burba, kurio pastangos per kelis dešimtmečius surinkti autentiškos medžiagos apie partizanus, ko gero, tuos skolos akmenis jau seniai turėjo nuritinti nuo jo pečių. Tačiau S.Burba šito niekuomet sau neleistų prisipažinti: mūsų tautai padarytos per daug gilios žaizdos, kad jas būtų taip lengva užgydyti.

Domėdamasis partizanų biografijomis ir apie tai rinkdamas autentišką medžiagą, darbėniškis Stanislovas Burba negali nesižavėti jų, jaunų vyrų ir moterų, pragariškomis sąlygomis išlaikyta dvasios stiprybe ir ryžtu siekiant Lietuvos laisvės.

S.Burbos, kuriam už pogrindinės spaudos platinimą yra suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, sukauptame archyve – šūsnys dokumentų ir nuotraukų. Vienose jų glaudžiami miško tankmės šypsosi jauni ir ryžtingi jaunuolių veidai, kitose – tie patys veidai, tik paženklinti Raudonosios armijos žiaurumo: perkreipti skausmo ir be gyvybės ženklų.

S.Burba galėtų papasakoti kiekvieno partizano gyvenimo istoriją taip gerai, tarsi savo seno pažįstamo – šių faktų jis sužinojo ne tik skaitydamas istorinę literatūrą, tačiau ir gyvu žodžiu išgirdęs jų amžininkų, bendražygių atsiminimus.

Pragariškose sąlygose – kūrybiniai turtai

„Į miškus išėjo visokio mokslo žmonės, dalis jų tik 2-3 klases buvo baigę. Bet, pažiūrėkit, kokie jų šviesūs žvilgsniai, kaip jie pasitempę pozuoja, kokia kultūra dvelkia. Susodink taip šių laikų jaunimą – kažin, ar jie taip pakiliai atrodytų,- žvelgdamas į nuotraukas, kuriose užfiksuotos partizanų gyvenimo akimirkos, sakė S.Burba. – Jų ir slapyvardžiai turi etninį atspalvį, yra paslaptingi: Žaliasis Velnias, Vanagas, Nemunas, Ąžuolas, Šaltis, Širšynė, Aukselis.“

Keturiasdešimt metų domėdamasis mūsų krašto ir visos šalies partizanų veikla, S.Burba negali atsistebėti, kaip laukinėmis miško sąlygomis gyvenę partizanai išlaikė savo dvasios taurumą, tikėjimą Lietuvos laisve. Tai jis patyrė ir domėdamasis paskutinio Lietuvos partizano – Prano Končiaus–Adomo, kuris žuvo 1965 metais liepos 15 dieną Kretingos rajone Didžiųjų Žalimų kaime, biografija.

„Pranas Končius 20 metų išbuvo miškuose. Jis, kaip ir kiti partizanai, pateko į makabriškas sąlygas, gyveno tarp dangaus ir žemės, glaudėsi šaltuose, drėgnuose bunkeriuose, žeminėse, tačiau išsaugojo šviesią dvasią – tai pajunti ir skaitydamas jo poeziją. Jis ne apie karą, kovas rašė, o apie meilę, mylimąją“,- kalbėjo S.Burba, kuris puikiai atsimena, kaip jam, tada dar „pacanėliui“, buvo keistas ir tuomet dar nesuprantamas suaugusiųjų, kartu su juo dirbusių lauko darbus, neramus šnabždesys tarpusavyje: „Končių nušovė... Končių nušovė...“.

„Partizanai gyveno pragariškomis sąlygomis, tačiau jie buvo turtingi savo asmenybės šviesa – gražiausi žodžiai, dainos, kurios netgi ir šiandien skamba per vestuves užstalėje, buvo sukurtos tremtinių ir partizanų. O kokį kūrybinį palikimą paliko stribai, nepatyrę kančių ir gyvenę patogiai, sočiai? Vien tai pasako, kas galėjo pasirinkti partizano, o kas – stribo kelią“,- kalbėjo S.Burba.

Nelengvas pasirinkimas

Kalbėdamas apie tai, kad ir šiandien visuomenėje vis dar pasigirsta balsų, esą partizanai buvę ne didvyriai, o banditai, S.Burba teigė, kad sumaišties kelia paviršutiniškas istorijos pažinimas.

„Taip, buvo daug kraujo. Tačiau partizanai buvo žiaurūs tik tiek, kiek juos tai padaryti vertė ekstremalios sąlygos, galimybė išgyventi. Kovos metodus diktavo ne partizanai, o šimtus kartų didesnė rusų kariuomenė ir už jos siautėjančios stribų gaujos. Į miškus atėjo žmonės, kurie neturėjo kito pasirinkimo: jie nenorėjo pripažinti okupantų valdžios, negalėjo susitaikyti su tuo, kad jų artimieji buvo žiauriai kankinami ar išvežti į tremtį. Patyrę tokius baisumus, partizanai negalėjo turėti sentimentų priešui“,- kalbėjo S.Burba.

S.Burba įsitikinęs, kad žiauriomis išgyvenimo sąlygomis atsiskleidžia visa žmogaus esybė – kas pirmasis griebs duonos riekę, o kas ją visų pirma pasiūlys savo bendražygiui.

Apie laukinėmis miško sąlygomis neprarastą orumą pasakoja ir dramatiška Mikalojaus Klaniaus– Algio iš Ežkepių kaimo (Darbėnų seniūnijos) gyvenimo istorija. „Tėvai buvo išėję, tad jaunas vaikinas Mikalojus namuose buvo vienas, kai pas jį atėjo partizanai, paprašę sušelpti maisto. Jiems ruošdamas stalą Mikalojus pro langą pastebėjo atžingsniuojant rusus – pasirodo, jų automobilis buvo sugedęs ir jie keliavo į artimiausią sodybą vandens. Troboje buvę partizanai be šūvio nukovė rusų kareivius. Tačiau grįžtančių vyrų nesulaukę rusai, kurių dar buvo likę sugedusiame automobilyje, numanė, kas jiems bus atsitikę, ir ėmė šturmuoti namą. Atsišaudydami su jais partizanai atsitraukė į mišką. O kur turėjo dingti jaunasis namų šeimininkas? Jam teliko pasitraukti į mišką kartu su partizanais. Tačiau jis visuomet, net ir gyvendamas miške, išsiskyrė korektišku, mandagiu elgesiu. Už tai jį žmonės labai gerbė,- pasakojo S.Burba. – Taigi ne visada žmogus pats galėjo pasirinkti – kartais jis patekdavo į tokias sąlygas, kad jam nelikdavo nieko kita, kaip tik tapti dar vienu miško broliu. Kiti partizanus palaikė sušelpdami maisto, juos slėpdami, tačiau patys neidami į mišką – tam apsispręsti vyrams nebuvo lengva. Juk tapdamas partizanu, nuosprendį parašai ir savo šeimai, vaikams.“

Sava uniforma, bet ne savas žmogus

S.Burba akcentavo: partizanams priešas ne visada buvo aiškiai matomas ir lengvai atskiriamas, mat sovietų saugumo organai stengdavosi į jų būrius infiltruoti okupaciniam režimui prielankius žmones.

„Be to, paimtus gyvus partizanus tiek kankindavo, kol jie palūždavo ir papildydavo smogikų būrius. Partizanų uniformomis vilkėję smogikai („sokolvnikai“) žudė nekaltus žmones, taip siekdami sukompromituoti partizanus, o taip pat ir „likviduodavo“ pačių partizanų būrius, susekę, kur ir kada įvyks jų susitikimas. Taigi viena uniforma, bet ją gali vilkėti ir savas, ir išdavikas. O kaip gyventojams buvo sudėtinga: ateina naktį partizanai, prašo pavalgyti, o rytą tuos pačius žmones atpažįsti jau vilkint rusų armijos uniformas – vadinasi, laukia Sibiras,- pasakojo S.Burba. - Dar yra darbo istorikams aiškiai įvardinant pavardes, kas buvo kas. Tačiau tie mokslininkai, kurie detaliau tyrinėjo Lietuvos pokario kovas, pavyzdžiui, Arvydas Anušauskas, Dalia Kuodytė, žino, kokias metodikas naudojo sovietų represiniai organai. Pavyzdžiui, iš Želvių kaimo Jonas Deksnys, kurį galima vadinti pogrindžio žvaigžde, intelektualu, mokėjusiu ne vieną užsienio kalbą, per „geležinę uždangą“ išvyko į Anglijos diversantų mokyklą. Tačiau šios mokyklos „šefas“ buvo užverbuotas Maskvos, tad okupantams pranešė, kada J.Deksnys su bendražygiais grįš į Lietuvą – čia juos ir pasitiko smogikų grupė, kuriai vadovavo Algimantas Zaskevičius, prezidento žmonos Smetonienės brolis. Suimtas Jonas Deksnys buvo nuvežtas į kalėjimą ir ten kankintas, kol palūžo. Jis netapo smogiku, tačiau apie 1962 metus parašė straipsnį, smerkiantį partizanus, o savo sąžinę vis dažniau skandino alkoholyje. Taigi partizanų vadai labai retai žūdavo tiesioginiame mūšyje su rusais. Dažniau jie pakliūdavo į okupantų rankas per išdavystes, klastas.“

S.Burba pasakojo, kad jei išėjęs į kaimą partizanas pavėluodavo bent kelias minutes grįžti sutartu laiku, jo būrio draugai pasitraukdavo į kitą vietą, baimindamiesi, kad jų bendražygis jau įkliuvo stribams. „Gali svaičioti, kad tavo valia plieninė. Tačiau kai tau koją pjauna dvitraukiu pjūklu, į panages kiša adatas, trauko sausgysles, išbado akis – gali išprotėti iš skausmo. Ne visada žmogaus fizinės galimybės leidžia ištverti tokius baisius išbandymus,- sakė S. Burba. – Todėl partizanams būdavo tikra laimė žūti iš karto ir nepatiriant kankinimų. Partizanai, mūšio vietoje matydami, kad nebesugebės pabėgti iš priešų ugnies, susisprogdindavo granatą prie savo galvos – kad subjaurojus veidą nebūtų galima atpažinti žmogaus tapatybės ir taip jo šeima būtų apsaugota nuo stribų žiaurumo.“

Faktai

1944 metais prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai tūkstančiai Lietuvos patriotų išėjo į partizanų gretas ir pradėjo pusę amžiaus truksiančią kovą dėl savo valstybės atkūrimo. Iš stichiškai besikuriančių partizanų būrių susiformavo visą Lietuvą apimanti karinė struktūra.

1949 metų vasario 2-22 dienomis tarp Radviliškio ir Baisogalos, Minaičių kaime, įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, suvienijęs ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos Laisvės kovos sąjūdį.

S.Burbos iniciatyva 2005 metais Darbėnuose buvo pastatytas paminklas partizanų Kardo rinktinei atminti. Kardo rinktinė, įkurta 1945 metais, buvo viena iš trijų Žemaičių apygardos rinktinių. Kardo rinktinę sudarė: Mosėdžio - Tautvaišo kuopa, Skuodo – Skirmanto kuopa, Darbėnų - Vizbuto kuopa, Palangos - Narimanto kuopa, Kretingos - Širvydo kuopa, Platelių – Žygimanto kuopa, Salantų – Tauro, Slyvos kuopa, Kulių – Daugvaišo kuopa, Gargždų – Vidmanto kuopa, Kartenos – Būgauto kuopa, taip pat veikė atskiras Šleiderio būrys.

• Rašyti komentarą (18)