|
|
|
Pirštinės Coliukei - iš Intos lagerio
Kretingiškė 83–jų Stanislava Viskontienė neseniai buvo pripažinta Lietuvos Gineso rekordininke: įregistruoti trys jos rekordai – ji numezgė mažiausias šalyje 0,4x 0,6 cm dydžio kumštines bei 0,5 x 0,8 cm pirštuotas pirštines ir 0,6 x 0,8 cm dydžio kojines, tinkančias nebent pasakos Coliukei. Moteris neslėpė, jog pomėgis megzti miniatiūrinius rankdarbius gimė prieš daugel metų iš vargo, skausmo ir ilgesio, kalint Intos lageryje, Komijoje.
Mezga pagaliukais ir adatomis Moteris mezga iš paprastų siuvimo siūlų, bet ne įprastais virbalais - pastaruosius pakeičia 4 mažomis adatėlėmis. Lageryje nė jų neturėjusi, mezgusi miniatiūriniais pagaliukais. Vienai pirštinytei numegzti reikia 1,85 m ilgio siūlo. Tų atgalių, kartais net kelių spalvų, kalėjime gaudavusi iš vienos siuvinėjusios draugės. Vos sučiupinėjamose kojinytėse ir pirštinaitėse Stanislava dar geba išmegzti raštus: figūrėles, dryželius, ornamentus. Raštus susigalvoja pati, todėl net labiausiai norėdama neatkartotų dviejų vienodų darbų. „Vieną porą pirštinėlių ar kojinyčių numezgu per parą. Mezgančią vyras Bronislovas mane kartais pavadina nebyle: nėra kada kalbėti ar mąstyti, visos mintys sukasi tik apie mezginį - kad tik nenukristų akis, kaip atitaisyti raštą suklydus“, - šypsodamasi pasakojo S.Viskontienė. Per gyvenimą, moteris tvirtino, numezgusi apie porą šimtų porų miniatiūrinių pirštinių bei kojinių, ir kone visus išdovanojusi. Lageryje įvairiomis progomis kalinės viena kitai dovanodavo savo rankdarbius ir taip nuskaidrindavo nuotaiką. Todėl Stanislavai ir šiandien malonu nustebinti draugus, pažįstamus, svečius ir suteikti žmonėms džiaugsmo. Specialiai nesiekė rekordo Moteris neslėpė, jog jai niekad nė į galvą neatėjo knebinėtis dėl rekordo. Tačiau prieš metus ji atėjo į Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenę, o jos vadovė Aldona Kerpytė, pamačiusi darbelius, aiktelėjo iš nuostabos ir ėmėsi iniciatyvos, kad rankdarbius užfiksuotų agentūra „Factum“ ir įtrauktų į Lietuvos rekordų knygą. Atsakymai atėjo ne išsyk.
„Nors iš tikrųjų dėl to Gineso rekordo man nei šilta, nei šalta. Tik labai norėjosi, kad mano darbus kažkada nukopijavusi ir kaip savo rekordą įregistravusi viena mergina bent parašytų ar paskambintų ir atsiprašytų. Į dabartinius pačius mažuosius rankdarbius ji nebeįkando“, - apmaudo dėl apgaulės neslėpė S.Viskontienė. Ketina rašyti atsiminimus Keletą lageryje megztų darbelių moteris, kaip itin brangų ir skaudų prisiminimą išsaugojo ligi šiol. Itin mažytei – 0,4 x 0,4 cm dydžio - kumštinei pirštinytei – per 50 metų. „Lagery jaunais sveikais pirštais pabandžiau numegzti dar mažesnę – 0,3 x 0,3 cm – pirštinėlę, tačiau nepavyko išmegzti nykščio“, - rodydama vos įžiūrimą mezginį, neslėpė moteris. Kalėjime, kur pakliuvo už ryšius su Grūšlaukės partizanais, ji prabuvo 7 metus ir dar 3 metus - tremtyje be teisės išvykti. „Kai amžius jau eina į pabaigą, megzti vis rečiau besinori. Dar galvoju suspėti parašyti knygą, į kurią sudėčiau visus atsiminimus nuo vaikystės, lagerio patirtį, nuotraukas iš tremties.
Kalėjime kiekvienas turėjome savo slapyvardžius: laisvėje aš buvau Uršulė, ja ir likau tarp kalinių, dar mane vadino Zyle. Laiškuose su vyrais, kurie kalėjo atskirai, pasirašydavome slapyvardžiais. Kai su šunimis lydint į darbus sargyba moteris pravesdavo pro vyrus, šie ženklais parodydavo, kur paslėpti laiškai: slėpdavo kibiruose dvigubu dugnu, kastuvo kotuose. Buvome išmokę ir gestų kalbą, ir Morzės abėcėlę“, - moteriai iš atminties iškilo patirti išgyvenimai. Stanislava prisiminė 3 paras sėdėjusi ir kalėjimo karceryje - jo „nusipelnė“ už tai, kad bandė pagauti „žirgelį“ – siuntinuką, kurį iš viršutinių aukštų nuleisdavo vyrai, o moterys, pasilypėjusios viena kitai ant nugaros, pro grotas jį pasiekdavo. Taip jas nutvėręs prižiūrėtojas, Stanislava su juo susižodžiavo ir atsidūrė karceryje – ankštoje vienutėje be langų ir jokio baldo. Lemtį pasitinka oriai Gyvendama tremtyje Stanislava susipažino su savo būsimu vyru Broniumi, taip pat kaliniu. Su juo susilaukė trijų vaikų: vyriausiam Broniui – 54–eri, dukrai Zitai – 46-eri ir jaunėliui Stasiui 44-eri. Grįžusių į Lietuvą su fanfarom jų irgi niekas nepuolė pasitikti: „Būdavo dienų, kai išvis neturėjome ko valgyti. Atsimenu, vaikui sutryniau paskutinį džiūvėsį, o patys su vyru tuščiais pilvais, vietoj vakarienės pasibučiavę, nuėjome gulti“, - prisiminė ji. Po to visi kaimynai, darbdaviai, pamatę, kad ne kokie banditai sugrįžo, padėjo kurtis, statytis. Moteris neslėpė, jog gyvenimas skyrė ir kitokių išbandymų - ji jau 14 metų serganti onkologine liga, operuotas inkstas, žarnynas. Ši liga persekioja ir kitus šeimos narius. „Nors ir laikas mirti, bet gyventi dar taip norisi. Aš kaskart lipdama ant operacinio stalo paprašau Viešpaties: jei reikia, pasiimk, bet jei gali, dar palik gyventi, - Stanislava romiai žvelgia į jai skirtą lemtį ir tikina šiandien esanti laiminga. – Už visus išbandymus Dievas man davė labai gerą vyrą, puikų tėvą, darbštų, kantrų, dėmesingą žmogų“.
|
|
