|
|
|
Biblioteka – neatskiriama bendruomenės gyvenimo dalis
Nors sakoma, kad žmonės dabar mažai skaito, tačiau jokūbaviškiai neįsivaizduoja gyvenimo be knygos ir bibliotekos. Jiems biblioteka, kuriai jau tris dešimtmečius vadovauja Laima Paulauskienė, - ne tik patalpa, kur atėjus galima pasiimti knygą ar prisėsti prie kompiuterio. Tai - ir susitikimų, bendravimo vieta.
Bibliotekoje – ne tik knygos Biblioteka noriai bendradarbiauja su Jokūbavo kultūros skyriumi, Aleksandro Stulginskio pagrindine mokykla, kaimyninėmis bibliotekomis. Bibliotekoje vyksta įvairūs renginiai, kuriuos Jokūbavo bendruomenė noriai lanko. Čia mokykla rengia ir netradicines pamokas, vyksta medicininis mokymas vaikams. Bibliotekoje giedami ir senoviniai Žemaičių Kalvarijos Kalnai. L.Paulauskienė apgailestavo, kad jau nebėra tarp gyvųjų geriausio Kalnų žinovo ir atlikėjo Juozapo Domarko. Tačiau jo balsas liko įrašytas kompaktinėje plokštelėje. Giedoti Kalnų susirenka apie dvidešimt žmonių, kurie atvyksta ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir kretingiškiai, anksčiau gyvenę Jokūbave. Bibliotekoje nuolat rengiamos įvairios parodos. Taip bendruomenės nariai sužino apie vieni kitų pomėgius, kurie būna labai įvairūs – vieni mezga, kiti piešia, dar kiti drožia ar siuvinėja. Tokios parodos padrąsina ir kitus parodyti tai, ką sugebi daryti. L. Paulauskienė pastebėjo, kad, pavyzdžiui, karpinių paroda, iš pradžių surengta mokykloje, o paskui – ir bibliotekoje, sulaukė didesnio vaikų dėmesio. Jie niekur neskubėdami nuodugniai apžiūrinėja karpinius, diskutuoja, kas gerai, o kas galėtų būti dar geriau. Jie nuoširdžiai stebisi ir džiaugiasi, pamatę savo mokyklos valytojos padarytas popierines gėles ar kitus pažįstamų žmonių rankdarbius. Savo fotografijos darbus skaitytojams pasigrožėti pateikia ir pati L.Paulauskienė, ji skatina ir kitus fotografuoti, rengdama jų parodas. Į renginius kviečiami ir žinomi žmonės – poetės Elena Karnauskaitė, Nijolė Rimkienė, Alfonsas Berenis ir kiti. Rengiamos įvairios popietės, susitikimai. Net vyresni bendruomenės nariai, sulaukę solidaus amžiaus, nevengia užsukti į biblioteką pasiimti knygų ar pabendrauti. Baselė Berenienė, kuriai - per 70 metų, mielai dalyvauja visuose renginiuose, gieda giesmes. Aktyviai visur dalyvauja ir Ona Armalienė, Ona Gagilienė, Jokūbavo šviesuole vadinama Felicija Stramilaitė ir kiti. „Šiemet minėdami Vasario 16-ąją ir pristatydami N.Rimkienės knygą „Kasdienybės soduos“, buvome pasikvietę ir Kovo 11-osios akto signatarą Algimantą Ulbą“,- sakė L.Paulauskienė. Prie kompiuterių - vaikai Biblioteka buvo kompiuterizuota 2008-aisiais. Šiuo metu lankytojai gali naudotis 5 kompiuteriais. Tačiau jais daugiausia naudojasi jaunieji skaitytojai. Per dieną jų skaičius būna įvairus. Dažniausiai prie kompiuterių sėda trys pamainos po vieną valandą.
Bibliotekininkė turi ir savo taisykles – nori žaisti kompiuteriu, turi per mėnesį perskaityti nors vieną knygą. Tam pritaria ir tėvai. Paėmus knygą parsinešti į namus ir ją numesti negana, nes grąžinant gali tekti papasakoti, apie ką knygoje rašoma. Dabar vaikai į mokyklą vežami mokykliniu autobusu, tad nebeužeina į biblioteką. Anksčiau vaikai mielai bibliotekoje leisdavo laiką, laukdami autobuso. Kad žmonės galėtų perskaityti kuo daugiau įvairesnių knygų, Baublių, Budrių, Raguviškių ir Jokūbavo bibliotekininkės tarpusavyje bendradarbiauja. Joms talkina jokūbaviškė laiškininkė Vaclava Striaukienė, kuri pati labai mėgsta skaityti ir vertina knygą. Todėl sužinojusi, kokia biblioteka turi skaitytojų pageidaujamą knygą, laiškanešė ją ir parveža. Dažnai tokios knygos būna reikalingos moksleiviams. Bibliotekininkė sakė kartais užsukanti į mokyklą ir pati – vaikų tėvai prašo vienos ar kitos knygos, ir ji mielai jas nuneša vaikams, kad šie parvežtų tėvams. Pašnekovė pastebėjo, kad ypač knygas skaito iš miesto atsikėlę gyventi žmonės. Dabar į biblioteką užsuka ir daugiau pensininkų. Per trisdešimt darbo metų bibliotekoje L.Paulauskienė gerai pažįsta savo skaitytojus. Dažnai užsukę vyresnio amžiaus žmonės patys nebeieško knygų, o pasitiki– ji žino, koks skaitytojas kuo domisi ir ką jam pasiūlyti. Ji pastebėjo, kad žmonės mažiau skaito knygų iš serijos „Drąsiųjų keliai“. L.Paulauskienė ir pati neatskiriama nuo knygos - dešimt metų biblioteka buvo įsikūrusi jos privačiame name. Biblioteka per metus gauna apie 200 naujų knygų. Kartais biblioteką pamalonina rėmėjai. Į biblioteką žmonės užsuka ir paskaityti laikraščių ar pasiimti žurnalų. Nors esą internete galima rasti daug patarimų ir atsakymų į rūpimus klausimus, bet žmonės įpratę jų ieškoti žurnaluose. Technologijos knygos nepakeis Yra žmonių, kurie negali gyventi be knygų. Viena tokių - nuo 1981 metų Jokūbave gyvenanti Ona Mažonienė. Juokaudama ji sakė, kad Jokūbavo biblioteka turi didesnę trauką negu bažnyčia – čia kiekvieną dieną užsukęs rasi žmonių. Jos nuomone, gyvenimas nebeįsivaizduojamas be bibliotekos. Bibliuotekos būtinai turi likti kaimuose. „Į biblioteką ateini pasiimti ne tik knygos. Čia dalinamės receptais, gėlių daigais, patarimais. Čia ragaujame vienos kitų įdomesnius patiekalus, biblioteka - tai tiesiog „super salelė“ Jokūbave“, - sakė pašnekovė. O.Mažonienė puikiai pamena, kaip tėvas, eidamas su reikalais į mokyklą, kuri buvo jų namų pašonėje, nusivedė ir ją. Tada ir pamačiusi knygą „Kupriukas muzikantas“. Bibliotekininkė net suabejojusi, ar ji, penkiametė, perskaitys tokią knygą. Pasak pašnekovės, knygas skaityti mėgo ir jos tėvai. O močiutė, kuri pati nemokėjo skaityti, kai atsibosdavo klausytis radijo, prašydavo jos paskaityti Žemaitės raštus. Net vėliau, namuose atsiradus televizijai, ji nepakeitė knygos, o ištekėjusi ir augindama keturis vaikus su knyga O. Mažonienė nesiskyrė. Dabar moteris knygas skaito anūkams. „Nei televizija, nei kompiuteris nepakeis knygų“, - sakė O.Mažonienė, kuriai S.Nėries, P.Širvio kūryba padeda net nuo galvos skausmo – paskaito jų eiles ir vaistų nebereikia. Mėgsta skaityti ir Aleksandros Marininos, Darjos Doncovos detektyvus ir kt. O kompiuteris jai reikalingas tik bendravimui su vaikais, išvykusiais į užsienį.
|
|
