|
|
|
Kartu vartė brandžius miškininko gyvenimo puslapius
Praėjusį savaitgalį Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekoje mūsų krašto žmonės pagerbė Kretingos garbės pilietį Rimantą Kviklį bei pasidžiaugė jo 80–mečio proga išleistu leidiniu “Rimantas Antanas Kviklys: miškininkas, visuomenės veikėjas, publicistas, literatas“.
Pavadintas žaliuoju angelu R. Kviklio puoselėtos gamtos bei jo kūrybos gerbėjai, artimieji bei Kretingos valdžios atstovai tądien savo rankose laikė šviežiai iš spaustuvės pargabentą leidinį, pasirodžiusį Kretingos bibliotekininkų iniciatyva. Jo sudarytoja Nijolė Raudytė knygoje sutalpino R. Kviklio biografiją, prisiminimus, naujausias miniatiūras bei personalinę bibliografijos rodyklę. Kretingos meno mokyklos smuikininkių ansamblio, kuriam vadovauja Dalia Pocienė, muzikinė programa buvo tarsi įžanga panirti į sukaktuvininko vaikystę, prisiminti tėvus bei jų nuopelnus valstybei, pavartyti brandžius miškininko gyvenimo puslapius ir pasidžiaugti Lietuvai nuveiktais darbais. Pusšimčio darbo metų triūsas įvertintas garbingais apdovanojimais: svariausias iš jų - 2003 m. R. Kvikliui įteiktas Vytauto Didžiojo ordino medalis. 2004 m. miškininkas tapo Lietuvos Žaliųjų judėjimo „Žaliojo angelo“ laureatu, jam įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija už reikšmingus darbus ir ilgametę veiklą. 2001 m. už nuopelnus mūsų miestui bei pajūrio kraštui jam suteiktas Kretingos garbės piliečio vardas. 2004 – 2007 m. dirbo Kretingos rajono taryboje, buvo išrinktas Kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Bibliotekos direktorės pavaduotoja Erika Kazlauskienė, bendrais štrichais pristatydama sukaktuvininko biografiją, padėjo susirinkusiesiems geriau suprasti R.Kviklio viešai nesyk išreikštą nuomonę, kad žmogus privalo žinoti savo ištakas ir pačiuose dramatiškiausiuose išbandymuose išlikti savimi. Kviklių giminės pėdsakas Rimantas gimė prieškario inteligentų šeimoje: tėvas Mečislovas buvo Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento direktorius ir Seimo narys, motina Antanina – taip pat pedagogė. Jo vaikystėje buvo daug skaudžių įvykių, kurie užgrūdino ir išmokė siekti tikrųjų gyvenimo vertybių: 1941 m. šeima buvo ištremta į Sibirą, tėvas išsyk atskirtas nuo šeimos ir sušaudytas Urale, tačiau apie tai sužinota tik po 50 metų. Motina A. Kviklienė su trimis mažamečiais vaikais išvežta į Altajų: ten Rimantas baigė ir pogrindinę lietuvišką mokyklą, kur mokytojavo ir jo mama. 1947 m. šeima pabėgo iš Sibiro. R. Kviklys baigė Vilniaus miškų technikumą, pradėjo dirbti, bet buvo įskųstas ir antrąkart ištremtas į Sibirą. Sugrįžęs į Lietuvą, 1959 m. pradėjo dirbti Šventosios girininkijos girininku – pajūrio miškuose praėjo lygiai 50 jo darbo metų, saugojant ir puoselėjant šį neįkainojamą turtą. R. Kviklys didžiuojasi, kad jo giminė paliko ryškų pėdsaką tautos istorijoje: apie tai primena Kauno–Daugpilio plente, tarp Utenos ir Zarasų rajonų riboženklio jo iniciatyva pastatytas stogastulpis su trimis Kviklių giminės didžiavyrių bareljefais: tėvo - Seimo nario Mečislovo bei dviejų dėdžių - profesoriaus medicinos mokslų daktaro Vlado ir žurnalisto, JAV visuomenės veikėjo Broniaus. Gyvenimą svėrė sentencijomis Prasmingų padėkos žodžių sukaktuvininkui tądien negailėjo į šventę atvykę: Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius, Kretingos rajono meras Juozas Mažeika bei Kultūros skyriaus vedėja Reimunda Ruškuvienė, Kretingos miškų urėdijos vadovas Antanas Baranauskas, kiti svečiai. Tėvo pėdomis pasekusi valstybinėje miškų tarnyboje vyriausiąja inžiniere dirbanti R. A. Kviklio duktė Jūratė Laukineitienė pasidžiaugė, kad jų namuose nuo vaikystės buvo juntama tarpusavio pagarba ir meilė. „Tėtis mane ir brolį Kęstutį mokė, įkvėpė, skatino stiebtis. Negaliu nepaminėti ir mamos, - tėvai kartu - jau 54 metus“, - sakė ji, darniems šeimos santykiams pailiustruoti prisimindama legendą apie tai, kaip Dievas audė taką: paėmė du siūlus ir prie jų pridėjo dvi širdis. Ir kelias į namus išėjo toks spalvingas, lygus ir platus. Pats R.A. Kviklys už visą gyvenimą juntamą supratimą ir paramą padėkojęs ilgametei bičiulei savo žmonai Jadvygai, gerų žodžių negailėjo ir medikams - jis neslėpė neseniai ištrūkęs iš sunkios ligos gniaužtų. “Paėmė auksinės chirurgo rankos pavargusio 80–mečio širdį ir ją atgaivino“, - padėkos kalboje miškininko pašaukimą gerokai pranoko kūrybinis talentas, pasižymintis taikliu pastebėjimu, ironišku kandumu ir išminčių sentencijomis bei palyginimais. „Nelaikau savęs literatu, aš galiu tik jiems pavydėti, - sukaktuvininkas nebuvo linkęs sureikšminti savosios publicistinės mūzos. – Niekada nereikia pervertinti savęs: nei gebėjimų, nei talento, nei fizinės sveikatos. Sakoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis, bet visa bėda, kad likimas to nežino“, - sentencijomis savo gyvenimą svėrė garbus jubiliatas.
|
|
