|
|
|
Apleistame pasienyje įdarbinta dešimt bedarbių
Šiuo metu Laukžemėje ir Senojoje Įpiltyje ties Lietuvos ir Latvijos pasieniu pokši kirviai – pirmą kartą per šešerius metus valoma dviejų valstybių sienų linija. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, po to panaikinus muitinių postus, pasienio ruožų niekas nebeprižiūrėjo. Per keletą metų susiformavo natūrali ir kone nepereinama krūmų ir augalų siena. Todėl pasienyje besidarbuojantys darbininkai jau nebesistebi, kai čia išvysta ir retų miško gyventojų. Su Kretingos rajonu besiribojančiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje dirbti yra paskirta 10 žmonių, darbo ieškojusių per Darbo biržą. Darbėnų seniūnija pagal viešųjų darbų programą pasienyje įdarbino vietinius bedarbius – kad būtų taupomos pavėžėjimo lėšos. „Stengėmės įdarbinti netoli pasienio gyvenančius žmones – laukžemiškius, Senosios Įpilties, Lendimų, Benaičių gyventojus. Jiems sudėtinga susirasti darbą, nes gyvena toli nuo rajono centro. Dabar jiems bent keturiems mėnesiams suteiksime galimybę dirbti. Į darbą žmonės ateina pėsčiomis ar atvažiuoja dviračiu – taip išsprendėme važinėjimo problemą“, - sakė Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas. Pagal viešųjų darbų programą dirbančių žmonių tikslas – pagal atitinkamus reikalavimus išvalyti pasienį taip, kad aiškiai matytųsi pasienio stulpai, žymintys Lietuvos ir Latvijos ribą. „Anksčiau, kai dar veikdavo muitinės punktai, valyti pasienį buvo pasieniečių darbas. Jie tai darydavo reguliariai, nes sieną žymintys stulpai privalėjo matytis. Tačiau nuo tada, kai po Europą keliaujame laisvai, muitinės punktų nebėra, nebėra, ir kas prižiūri pasienio ruožą. Jis yra prižėlęs baisiai – ne visur praeisi, tokia krūmų, žolių tankmė“, - pasakojo E.Stalmokas. Visi darbininkai yra padalinti į dvi grupes ir darbus atliks etapais. Pirmiausia pasienį jiems reikės išvalyti nuo krūmų, išvirtusių medžių. „Reikalavimai yra tokie: pasienį žyminčius stulpus turime išlaisvinti nuo krūmų, medžių, žolių taip, kad stulpas būtų plynoje vietoje keturi metrai į dešinę, tiek pat - į kairę. Išvalyta taip pat turi būti ir erdvė iki kito stulpo“, - sakė laukžemiškis Henrichas Stasiulis, Lietuvos ir Latvijos pasienyje besidarbuojantis jau beveik mėnesį. Taip išvalyti reikės 20 kilometrų ilgio ruožą – būtent tiek sienos su Latvija turi Kretingos rajonas. „Kai kur pasienio stulpai yra Šventosios upėje. Šioji per paskutinį penkmetį taip pat buvo labai užteršta – užžėlė krūmais, bebrai privertė medžių, į upę suvirto ir seni, supuvę medžiai. Visa tai reikės pašalinti, nes yra tokių vietų, kurias žmonės žino, mėgsta apsilankyti. Padarysime tas vietas vėl prieinamas“, - planais dalijosi E.Stalmokas. Iškirtus medžius bei krūmus, birželio mėnesį yra numatyta pasienį šienauti. Šieną, sugrėbtus lapus ketinama sukrauti į krūvas ir palikti supūti. Išpjautus medžius ir krūmus gi žadama panaudoti seniūnijos reikmėms – susmulkinta mediena bus panaudota seniūnijos įstaigoms kūrenti. Kai kurios pasienio vietos yra nepasiekiamos technika, todėl darbininkai ketina panaudoti arklį. Vienas iš besidarbuojančių su savo vežimu kinkytu arkliu iškirstą medieną išveš ten, kur būtina. E.Stalmokas džiaugiasi, kad vykdant viešųjų darbų programą bus išvalytas ne tik pasienis, bet ir išsaugotas archeologinis paveldas. Senojoje Įpiltyje prie Latvijos pasienio stūkso vienas iš trijų kaimo piliakalnių – buvusių senovės gynybinės sienos dalimi. Dabar medžiais ir krūmais apžėlęs Kario kalnas daugiau žinomas tik vietiniams. Išlaisvinus jį iš krūmynų, jis atsivers visu didingumu. „Kario kalnas yra svarbi istorinė vieta, čia yra išlikę senkapiai. Piliakalnis labai gražus, didingas, norisi, kad būtų matomas ir prieinamas visiems. Krūmų ir medžių šaknys gadina jo kultūrinį sluoksnį. Labai norėtųsi, kad kažkada čia galėtume atlikti archeologinius tyrimus, padaryti informacinius stendus“, - kalbėjo E.Stalmokas. Jo žiniomis, pasienio valymą į viešuosius darbus kol kas yra įtraukusi tik Lietuva – latviai iki šiol savo pasienio ruožo nesitvarko. Pasienyje besidarbuojantis H.Stasiulis sako, kad panašių darbų galėtų būti daugiau. Vyras pasakojo, kad gyvenant atokiuose kaimuose, susirasti darbą per Darbo biržą yra beveik neįmanoma. „Ieškodamas darbo jau nežinia kiek laiko atsiduriu kaip į sieną. Jei ir pasiūlo darbą Kretingoje, turiu jo atsisakyti dėl paprastos priežasties – nesutampančio darbo ir autobusų grafikų laiko. Iš Laukžemės autobusas rytą važiuoja vos vieną kartą – nuvažiavęs iki Darbėnų, turėčiau sulaukti autobuso į Kretingą. Ten geriausiu atveju atsidurčiau pusę devynių ryto. Kas norės vėluojančio darbuotojo? Grįžti vėl sudėtinga – autobusas į Laukžemę išvažiuoja po pietų, kai veža mokinius. Jei turėčiau savo mašiną, visą uždarbį išleisčiau benzinui. O su dviračiu iki Kretingos nepavažinėsi. Taip ir sukiesi žmogus uždarame rate“, - guodėsi H.Stasiulis, besidžiaugiantis, kad darbo užteks bent jau iki rugsėjo 1 dienos. Būtent tada suplanuota pabaigti pasienio valymo darbus. Kol vyksta darbai, pasienyje kirviais kaukšintys darbininkai stebi ir gamtą. H.Stasiulis pasakojo, kad ramiame, tik kartas nuo karto uogautojų ar grybautojų aplankomame gamtos prieglobstyje klestėte klesti neliečiama augalija ir gyvūnų pasaulis. „Kol mes čia nesidarbavome, buvo, kas vieną kitą medį nuversdavo už mus. Pasieniu tekančią Šventosios upę taip, kaip jiems reikia, tvarkėsi bebrai. Kai pradėjome kirsti krūmynus, aiškiai pamatėme, kad šalia tikrosios upės vagos yra ir užutėkių – niekieno netrikdomi bebrai čia išvertė ne vieną medį“, - pastebėjo H.Stasiulis. Pasienyje besidarbuojantiems vietiniams gyventojams miško tylą nuolat sudrumsčia brūzgynuose ir upės pakrantėse įsikūrę paukščiai – kai kurių balsai darbininkams pažįstami, tačiau pasigirsta ir retesnių. „Atrodo, tokioje atkampioje vietoje turėtum būti vienui vienas. Tačiau ir čia yra smalsių akių. Vieną dieną darbuojamės ir žiūrime: už keliolikos metrų iš miško išlinguoja didžiulis briedis. Pasižiūrėjo į mus, mes - į jį, ir nuėjo. Snukučius iškiša ir stirnos, matyt, vaikščioja ir kitų miško gyvūnų. Neįpratę jie čia matyti tiek žmonių“, - kalbėjo H.Stasiulis.
|
|
