Motiejus Valančius triūsė ne dėl paminklo sau

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinė Nasrėnuose yra įtraukta į Lietuvos muziejų istorinį kelią – gegužės 22 dieną sodyboje vyks renginys „Pašlovinkime vyskupą Motiejų Valančių“. Apie šio muziejaus indėlį, puoselėjant Lietuvos didžiavyrio atminimą, bei aktualijas „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su jo direktoriumi 54–erių Algirdu Čėsna.

Motiejaus Valančiaus atminimą Nasrėnuose jau antrą dešimtmetį puoselėja muziejininkas Algirdas Čėsna.

- Ar, jūsų nuomone, šiandien skiriama pakankamai dėmesio tokios iškilios mūsų tautos asmenybės – švietėjo, rašytojo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus - atminimui?

- Tragedijos nėra: kas nori, kam reikia, tas domisi. Juk ir paties Motiejaus Valančiaus laikais jis nebuvo svarbus carinei valdžiai, tarybiniais laikais – taip pat. Net garsioji Grigo Valančiaus knyga „Žemaičių Didysis“ sovietmečiu buvo išleista JAV, o duomenys jai renkami ir siunčiami slapta.

Aš galvoju, jog iš tikrųjų Valančius ne tam triūsė, kad jam statytų paminklus. Jis pats sau pasistatė negriūvantį paminklą, rodydamas liūto stiprybę: per dvejus metus, 1858 – 1859 m., girtavimą Lietuvos kaimuose jis sumažino 8 kartus. Tačiau jis visuomet pabrėždavo, kad tai esąs ne jo, o Dievo nuopelnas, nes ir vardas Motiejus, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia Dievo dovana.

Jis visokeriopai švietė žmones tokiu metu, kai liaudį norėta laikyti absoliučioje tamsybėje – steigė pradžios mokyklas, rašė ir platino knygas paprastiems žmonėms, sakė pamokslus tada, kai draudė lietuvišką žodį.

Jis buvo susikūręs savo sistemą: jo – Žemaičių vyskupo - rankose buvo valdžia ir autoritetas, o Žemaičių vyskupystės ribos XIX a. viduryje apėmė didžiąją dalį Lietuvos ir pusę Latvijos bei Baltarusijos. Aš galvoju - jeigu nebūtų buvę Valančiaus, gal tuomet nė nebūtų įvykęs tautinis atgimimas.

- Priminkit skaitytojams Nasrėnų muziejaus atsiradimo istoriją, kiek jame eksponatų ir kokie vertingiausi?

- Muziejų 1969 m. įkūrė trys darbščiosios „bitės“ - kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, muziejininkas Juozas Mickevičius ir iš kaimyninio Klausgalvų Medsėdžių kaimo kilęs akademikas Adolfas Jucys.

Muziejui vadovauju nuo 1998 m. Nuo jubiliejinių 2001-ųjų metų, kada šventėme M.Valančiaus gimimo 200-ąsias metines, - atnaujinome ir pagausinome ekspoziciją. Dabar iš viso yra apie 800 eksponatų – dokumentų, knygų, suvenyrų, o apie 100 – asmeninių M.Valančiaus arba jo laikmečio daiktų – senovinė lempa, lygintuvas, paveikslų rėmeliai.

Neseniai viešuosius darbus dirbęs žmogus, kasdamas žemę, aptiko kryželį, kuris galėjo priklausyti M. Valančiaus kraujo broliui pranciškonui Mykolui.

Iš asmeninių vyskupo daiktų vertingiausi yra staltiesėlė su monograma bei sidabriniai stalo įrankiai. Jie atkeliavę iš Varnių vyskupų rūmų. Yra išlikusi Mickevičiaus surasta vyskupo sofa - bendrovė „Klaipėdos baldai“ atkūrė jos kopiją – bei skrynia, kurią M.Valančius dovanojo knygnešiui Pranui Straupui šio įšventinimo į kunigus proga.

Esu surinkęs 15 autentiškų M.Valančiaus laikais išleistų jo knygelių, nors iš viso jis jų parašė apie 50. Žinau, kur būtų galima jas visas gauti, – jų turi privatūs kolekcionieriai, tačiau tam reikia nemažai pinigų.

Yra vienas įdomus žemėlapis – tai 1808 m. Platelių Šuazelių grafystės, kuriai priklausė ir Šalyno dvaras, o šiam – Nasrėnų kaimas, planas. Jame galima atsekti buvusius M.Valančiaus gimtinės pastatus: troba, kaip ir išlikusi klėtis, stovėjo galu į gatvę.

.- Yra tekę girdėti, jog tarp mokslininkų vyrauja įvairių nuomonių dėl M.Valančiaus gimtinės autentiškumo.

Prie įėjimo į sodybą pasitinka Vytauto Majoro išdrožtas legendinis Palangos Juzė ir Liudo Šopausko sukurti vartai su M.Valančiaus žodžiais „Motinos rankos yra švelnios“.

- Juozas Tumas Vaižgantas 1901 m. rašė, kad „tėvų ūkis buvęs mažne prie pat kelio“, minėjo, kad 100 m nuo Valančių sodybos buvusi Beržanskių sodyba. Tie faktai išsklaidė abejones, nors istorijos profesorius Vytautas Merkys nepripažįsta, kad čia – M.Valančiaus tėvų – Onos ir Mykolo - sodyba.

Mykolas buvo kalvis, labai nagingas žmogus, visus 11 savo vaikų jis leido į mokslus. Po jo mirties 1828 m. sodyba ištuštėjo. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis gyveno pas dukterį Kalnalyje, palaidotas Salantų kapinėse. Motina Ona paskutiniais gyvenimo metais gyvenusi pas sūnų Motiejų Varnių vyskupijos rūmuose. Garsiojo Palangos Juzės prototipas Juzė Viskontas pas Motiejaus tėvą dirbo už berną, jis yra palaidotas Mikoliškių kapinėse.

- Ko Nasrėnų muziejui šiandien labiausiai stinga?

- Didžiausias rūpestis šiandien – M.Valančiaus paminklo postamento remontas. Pats paminklas – labai aukšto meninio lygio, jį sukūrė skulptorius Kęstutis Balčiūnas, jis – ir antkapinio paminklo Prezidentui A.Brazauskui autorius.

Tačiau paminklą pastatė skubėdami vyskupo 200 gimimo jubiliejaus iškilmėms, ir jis susmego: verkiant reikėtų sutvirtinti pamatą ir nublukusias aikštelės marmuro plyteles pakeisti į tvirtesnes granitines.

Būtinai reikėtų atnaujinti klėtelės stogą: prieš dešimtmetį jis buvo uždengtas šiaudais, tačiau vėl sukiuro. „Skūpas moka dukart“ – norėjome pigiai ir autentiškai apdengti šiaudais, bet nebėra kas mokėtų kloti kaip mūsų protėviai. Manau, kad mažas nusikaltimas būtų uždengti klėtį nendrėmis. Tai kainuotų apie 30 tūkst. Lt. Reikėtų pakeisti ir samanomis apaugusį namo stogą, griūvančią žiogrių tvorą.

- Kam yra patikėta muziejaus priežiūra?

- Anksčiau M.Valančiaus gimtinė buvo Kretingos muziejaus filialas. O nuo 1990-ųjų ji tapo savarankišku, Kretingos rajono savivaldybės išlaikomu, muziejumi. Jame dirbame dviese – aš ir mano žmona Violeta, o tvarkyti aplinką skiria pagalbininką iš viešųjų darbų programos.

Kasmet atlyginimams, kurui, elektrai, tvarkymui skiriama 55 tūkst. Lt.

- Kas dažniausiai apsilanko muziejuje?

- Per metus muziejų aplanko apie 2 tūkst. žmonių, daugiausia – mokiniai, jie čia pakliūva į gyvas istorijos ar literatūros pamokas. Užsuka pavienių keliautojų, dviratininkų, tolimiausi svečiai – turistai iš JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos.

Muziejus tarnauja edukacijai: jau 19 pavasarių kasmet vyksta meninio M.Valančiaus raštų skaitymo šventės, liaudies žaidimų popietės ir pavakarojimai, veikia audimo mokyklėlė. Vyksta seniūnijos folkloro šventės, rengiami vyskupo giminių suvažiavimai.

1,2 ha ploto muziejaus teritorijoje gausu žinomų medžio drožėjų – Vytauto Majoro, Stepono Žiubrio, Gedimino Staškausko, Alfonso Skiesgilo, Raimundo Puškoriaus, Liudo Ruginio - darbų. Stiebiasi prieš 10–metį pasodintas ąžuolynas.

*

Vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklo postamentui atnaujinti bei pakeisti aikštelės plyteles reikėtų apie 16 tūkst. Lt. Savivaldybės biudžete lėšų tam neskirta, todėl Algirdas Čėsna kreipiasi į Kretingos rajono verslininkus bei pavienius geradarius, prašydamas paaukoti lėšų, pervedant jas į muziejaus sąskaitą DNB banke LT444010041800577319.

• Rašyti komentarą (2)