|
|
|
Kretingos sodžiaus obelys įsisupę į nuotakos rūbą
Iš šiaurės vakarų prie Kretingos miesto priglundantis Kretingsodžio kaimas, kasmet gegužę apsipilantis žiedais, kažkada ne šiaip sau buvo pavadintas sodžiumi - senasis lietuvių kaimas be sodų buvo neįsivaizduojamas.
Sode – senolio širdies atgaiva Ilgamečiai Kretingsodžio gyventojai 82-jų Stepanija ir 88–erių Izidorius Gadliauskai sakė, jog įsikūrę čia nuo 1962 metų, o ir kaimas tuomet atrodęs visai kitaip, negu šiandien – stovėję daugiau senų medinių trobų, mūrinukų tebuvę vos keletas. „Visą gyvenimą buvome kaimiečiai, tokie ir šiandien tebesame: prie namų – tvartai, gyvuliai, daržai. Už tvartų kažkada įsiveisėme sodą, pasodinome pusšimtį obelų. Obuolius parduodavome kooperatyvui – išveždavo į gamyklą sultis, vyną gaminti. Nebuvo mados obelų purkšti, tik apgenėdavome šakas, - vaikštinėdamas po žydintį sodą, pasakojo senolis Izidorius. – Aplink namą kažkada augo vyšnios, bet išpjovė, kai platino kelią per gyvenvietę“. Seniau žmonės, S. Gadliauskienės manymu, labai brangindavo sodus: obelys po darbų teikdavo atgaivą. O tai, ką medis subrandindavo, viską suvalgydavę: skani buvusi ir agrasto, serbento uoga, ne taip, kaip dabar, parduotuvėms lūžtant nuo visokiausių užsienio gėrybių. Izidorius neslėpė, jog jam maudžia širdį dėl nykstančio sodo – dabar jie beturi vos 12 senų obelų. Rudenį obuolius išdalija, bet didžiuma supūva, nes į turgų vežti patys neįstengia, o ir nėra kam. Stepanija vardijo: sūnus Stasys – Norvegijoje, duktė Genovaitė turi savo sodybą, o anūkai - savo gyvenimus: Klaipėda, Vilnius, Anglija ir tik vienintelis, vienuoliktokas, dar kol kas laikosi Kretingoje. „Ką padarysi: žmonės miršta, o ką čia - sodas? Nors žmogaus gyvenimas, palyginus su medžio, tėra trumpas. Kitas, žiūrėk, nė pensijos nesulaukia, o aš jau 28 metus – užtarnautame poilsyje“, – senolis sakė jokiomis bėdomis nesiskundžiąs, tik dabar gydosi koją. „Gerai gyvenam: turim 30 arų žemės, dar laikom 11 vištų - ko nesuvalgom, vištoms sulesinam, - sakė Stepanija. - Eik, motin, prišnekėsi čia visko, ir už 11 vištų, žiūrėk, vėl į Sibirą pakliūsi“, - juokdamasis žmoną drausmino senolis, prisimindamas 10 metų tremtį prie Baikalo. Kaimas su miesto prieskoniu Kita kretingsodiškė 72–jų Stanislava Anužienė pasakojo, jog tuomet, kai statėsi namus, aplink atrodę labai plika, ir namą, kaip buvę įprasta senosiose lietuvių sodybose, apsodinę vaismedžiais.
„Abu su vyru Vytautu esame kilę iš gretimų vietovių: aš – iš Ankštakių, jis - iš Kvecių, jo tėviškėj dabar vėjo malūnai sparnus plaka. Mūsų vaikystėje Kretingsodžiu vadino dabartinę J.Basanavičiaus gatvę, o čia žmonės žemių turėję“, - prisiminė S.Anužienė. Sovietmečiu Kretingsodis priklausė Karolio Požėlos kolūkiui. „Kai ėjome į kolūkį – į fermas, laukus - dirbti, atrodė, kad esame kaimo žmonės. O dabar – koks čia kaimas, jeigu tik viena karvė belikusi“, - svarstė moteris. Kolūkio laikais, anot jos, visi buvo gavę po 60 arų žemės, ją dirbo, sodino, gyvulius laikė. O dabar beveik visi žemę išnuomoję stambiems ūkininkams, keli turi nuosavus traktorius su padargais, kuriuos ir samdo žemę suarti. Tie žmonės, kurie nebedirbo laukų, išpjovė obelis prie namų ir užsisodino daržus. Taip Kretingsodyje gerokai sumažėjo sodų – po medžiais gi niekas neauga, samprotavo Stanislava. Prie namų ji sakė palikusi porą obelų, dešimt vyšnių, agrasto krūmą. Dar verdanti kompotus, uogienes, spaudžianti sultis. „Nepaliksi gi paukščiams sulesti: ką pagaunu, tą nuskinu, o ir išėjus į kiemą pačiam norisi uogą kitą palesioti“, - tikino ji. Pirmenybė – įdomiems vaiskrūmiams Senelio Jono Abručio statytoje sodyboje įsikūrę Marytė ir Arvydas Abručiai jos aplinką išpuoselėję taip, kad joje – apstu žalios erdvės. Medžiai prie namų susodinti retai, kad, šeimininkų žodžiais, būtų poilsis kūnui bei sielai ir nereiktų vergauti augalams, juos be paliovos prižiūrint. „Daug senų krūmų bei medžių teko išrauti – vien serbentų kokį pusšimtį. Anksčiau žmonės augino daug vaiskrūmių, uogas parduodavo. Senelis už uogas žiemai prisipirkdavo skysto kuro visam namui apšildyti“, - neslėpė 51-erių A.Abrutis. Vyras teigė, jog dabar pirmenybę savo sodyboje jie teikią įdomiems medžiams: pasisodinę 3 veislių žemaūges trešnes, nokinančias juodas, rausvas ir geltonas uogas, dydžio sulig nykščiu. Jos ir uogas sunokina skirtingu laiku: pirmoji sulig braškėmis sunoksta juodoji, o vėliausiai, kaip ir alyviniai obuoliai, vaisius sunokina geltonoji trešnė. Pasisodinę kalnų agrastą, kurio uogos – itin saldžios, turį agrasto bei serbento hibridą. Iš senosios sodybos pasilikę tik 6 skirtingų rūšių obelis – vienų vaisius suvalgo, iš kitų verda kompotus, trečius pasilieka žiemai. * Šaltinių duomenimis, XVI a. minimas karališkasis Kretingos kaimas, turėjęs 85 valakus. XVII a. pradžioje kuriantis Kretingos miestui, kaimą imta vadinti Kretingsodžiu. 1972 m. čia buvo įkurta proftechninė mokykla, o nuo 1995 m. – Kretingos technologijos ir verslo mokykla. Šiandien kaimas priklauso Kretingos seniūnijai, jame gyvena apie 500 žmonių.
|
|
