|
|
|
Kaimo bendruomenės narys – kiekvienas joje gyvenantis
Visose didesnėse gyvenvietėse veikia kaimo bendruomenės centrai – kokią misiją jie atlieka ir kokius darbus yra pajėgūs įgyvendinti, prie „Pajūrio naujienų“ surengto apskritojo diskusijų stalo savo mintimis pasidalijo Kurmaičių kaimo bendruomenės centro pirmininkas Vytautas Viščiūnas, Kūlupėnų bendruomenės centro pirmininkė Jūratė Mačernienė, Jokūbavo kaimo bendruomenės centro pirmininkas Viktoras Kairys bei Lazdininkų bendruomenės centro pirmininkė Vanda Šimkuvienė. „Pajūrio naujienos“ jų pasiteiravo, kokius klausimus iš esmės turėtų spręsti kaimų bendruomenės, kokius savivaldos „įrankius“ jos valdo, gali naudoti kaimo gyvenimui gerinti? - Prisiminus kaimo bendruomenių veiklos pradžią – vienytis į visuomenines organizacijas pradėta ne gyventojų iniciatyva, o valstybės institucijų raginimu ir pažadu, kad taip atsiversianti galimybė dalyvauti projektuose, per juos gauti paramos. Šiandien matome, kad tarsi dirbtinai sukurtos kaimo bendruomenės ne tik prigijo, bet ir įaugo į kaimo gyvenimą. O kaip kinta gyventojų požiūris į bendruomenes – ar jie supranta šios visuomeninės organizacijos veiklos prasmę? Vanda Šimkuvienė: - Seniau – kolūkiuose ir brigadose – žmonės daugiau vienas apie kitą žinojo ir kartu problemas spręsdavo, vienas kitam padėjo. Kolūkiams sugriuvus, žmonėms nebeliko kur susieiti, pabūti, susiburti. Be to, mes neturime mokyklos, pieno supirkimo punkto, neturime pašto – visas šias tuštumas ir užpildo kaimo bendruomenės centras. Buriamės, vieni kitiems padedame. Jūratė Mačernienė: - Dažnai tenka žmonėms paaiškinti, kas yra kaimo bendruomenė ir kad jos nariai yra kiekvienas kaime gyvenantis žmogus. Negali būti „priklausau“ arba „nepriklausau“ kaimo bendruomenei – joje gyveni, vadinasi, ir priklausai. O bendruomenės centro narys – tai kaimo gyventojas, kuris yra parašęs prašymą įstoti, moka narystės mokestį, padeda savanorišku darbu ir dalyvauja bendruomenės centro valdyme. Bendruomenės centro narys savo piniginiu įnašu ir darbu remia visą bendruomenę, jis yra labdaringos draugijos narys. Juk jei iš surinktų narystės mokesčių organizuojame šventę – ji skiriama visiems kaimo gyventojams, neskirstant jų, ar priklauso bendruomenės centrui, ar ne. Vytautas Viščiūnas: - Jei išgirstu klausimą „Ką gero padarei bendruomenei?“, visada į jį taip pat ir atsakau: „O ką tu gero padarei bendruomenei? Juk esi toks pats bendruomenės narys, kaip ir aš.“ Visi gyvename tame pačiame kaime ir kiekvienas, ne tik bendruomenės centro nariai, turėtų jausti atsakomybę už visą bendruomenę. - Kaip Jūs įvardintumėte – kokia yra kaimo bendruomenės centro misija? Jūratė Mačernienė: - Visada akcentuoju mūsų žmonėms: sakykite savo poreikius, kokias problemas matote, dėl ko jums „skauda“, nes mes būtent tam ir esame – kad tarpininkautume tarp vietinių žmonių ir valdžios institucijų. Viktoras Kairys: - Kaimo bendruomenės centro pirmininką žmonės kartais įsivaizduoja kaip kokį kolūkio pirmininką, kuris vienu metu gali būti „Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Todėl žmonės, įsivaizduodami, kad pirmininkas tikrai viską žino, ateina su įvairiausiais klausimais. Bet ne viską ir aš galiu išspręsti. Jūratė Mačernienė: - Bet tai rodo, kad žmonės tavimi pasitiki, tu jiems esi artimesnis, negu seniūnijos ar Savivaldybės specialistai. - Patikslinkime: kokias problemas kaimo bendruomenės centro pirmininkas yra pajėgus išspręsti, o kokių - ne? Vanda Šimkuvienė: - Bendruomenės centras viską gali išspręsti, jam nėra neįveikiamų darbų, jei tik žmonės nutaria, kas būsiąs jų pagrindinis tikslas. Mūsų bendruomenė susikūrė tam, kad pastatytume maldos namus – žmonės pasakė, kad jiems jų reikia ir statybai dėjo aukas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad didelis indėlis į bažnyčios statybą buvo ir iš Savivaldybės. Tikimės, kad šiemet pavyks įgyvendinti ir kitą tikslą – išasfaltuoti pagrindinę gatvę. Jau laimėtas ir projektas, per kurį gausime finansavimą bendruomenės namams suremontuoti. Be šių planų bendruomenės centras turi ir daug kitokios veiklos – žmonėms suteikiame socialinę pagalbą, padedame įsidarbinti, turime darbščiųjų rankų mokyklą, organizuojame kitokius renginius, kuriuose noriai dalyvauja įvairaus amžiaus kaimo žmonės. Viktoras Kairys: - Problemų būna įvairiausių. Jokūbavas yra gyvenvietė „ant sankryžos“, per ją daug žmonių važiuoja ir tai mus verčia pasitempti. Tačiau įsivaizduokit – pas mus nekursuoja autobusai, kad gyventojai galėtų į Kretingą ar kur kitur nuvažiuoti. Dabar išsiprašėme vieną autobusą, kuris važiuoja ne tik per Jokūbavą, bet ir Baublius, Budrius, Raguviškius. Kol kas tebėra bandomasis laikas, o vėliau žiūrėsime, ar šis maršrutas pasiteisins. Kita bėda – bendruomenės centras neturi finansavimo, o su tais 2 procentais gyventojo pajamų mokesčio ne kiekvienas kaimo žmogus supranta, kaip jis tuos pinigus gali paskirti paramai. Nesmagu su ištiesta ranka vaikščioti pas verslininkus ir prašyti paramos, bet juk ne dėl savęs eini – dėl savo bendruomenės. Jūratė Mačernienė: - Jei kaime yra 1 tūkst. gyventojų ir visi jie po 10 Lt skirtų – bendruomenės centras iš karto galėtų kokį projektą įgyvendinti. Bet ne visi žmonės taip pilietiškai nusiteikę, ir nors požiūris į kaimo bendruomenes keičiasi, tai vyksta palengva. Kita vertus, bendruomenės galėtų užsidirbti ir iš turizmo, kaip, pavyzdžiui, teko matyti Biržuose – bendruomenės yra parengusios edukacinius projektus, kuriuos demonstruoja turistų grupėms, ir taip užsidirba pinigų. Kodėl mums to nepasimokius? - Tai kodėl mūsų bendruomenės nesiima edukacinių projektų? Jūratė Mačernienė: - Nes juos parengti ir įgyvendinti vien bendruomenėms būtų per daug sudėtinga. Tam reikia kultūros darbuotojų žinių ir kompetencijos – juk mūsų vietovių autentiškus amatus, produktus reikia ir sertifikuoti. Tačiau kaimo bendruomenės kultūros darbuotojams galėtų būti partnerės. Ką parodyti turistams, iš tiesų turėtume: kiekviename kaime yra kalvių, drožėjų, šeimininkių, mokančių gaminti senovinius valgius. Kūlupėnų seniūnijoje yra paminklas bulvei – argi nebūtų įdomus edukacinis projektas apie bulves? Galima būtų net žemaitiškų vestuvių edukacinę programą parengti. Turėtume daug idėjų. - Iškėlėte bendruomenių centrų finansavimo problemą. O kokioms organizacijos reikmėms jis yra būtinas? Jūratė Mačernienė: - Kainuoja kiekvienas mažmožis. Jau nekalbant apie švenčių, renginių organizavimą, bet ir dalyvavimą juose. Tarkim, esame kviečiami kokia nors proga pasveikinti organizacijas, su kuriomis bendradarbiaujame – nėra už ką gėlės nusipirkti. Vytautas Viščiūnas: - Mums gerai, kad nors verslininką Praną Varkojį turime – jis mūsų bendruomenės neatstumia. O toms bendruomenėms, kurios geradarių neturi, finansavimą gali tik per projektus laimėti. Jūratė Mačernienė: - Tačiau projektiniai pinigai yra skiriami konkrečiam tikslui įgyvendinti – jų kitokiai bendruomenės centro veiklai nepanaudosi. O susidaro ir kitokių išlaidų, tačiau apyvartinių lėšų neturime – šiuo klausimu esame diskutavę ir su Savivaldybe. - Ar susiduriama su nuomone, kad bendruomenių pirmininkai, ko gero, dirba už atlyginimą, taigi iš jų galima ir pareikalauti darbo rezultatų?
Vytautas Viščiūnas:
- Su tokiu požiūriu susiduria ne tik kaimo bendruomenių centrai, bet ir visos nevyriausybinės organizacijos. Tačiau niekas mums antrankių neuždėjo ir eiti į pirmininkus neliepė. Patys pasirinkome savanorišką veiklą, nes to norėjome. Kaip žmonės laisvalaikiu skaito knygas, mezga ar dar ką nors kita veikia, taip aš užsiimu bendruomenės reikalais.
Viktoras Kairys:
- Parašai projektą – ir kaip apsidžiaugi, jei jį patvirtina, tada gera ant širdies palieka. Susimąstai: o kokiu tikslu tą projektą rašai? Juk ne sau – kaimui, bendruomenei, žmonėms. Iš projektų pinigų šiemet susitvarkysime aikštelę prie kapinių bei žaidimų ir poilsio aikštelę. Dar esame parašę projektą, per kurį prašome muzikos instrumentų, kultūros saviveiklininkams, tačiau dar nežinau, ar jis bus patvirtintas.
- Kaip pavyksta bendradarbiauti su seniūnijomis, Savivaldybe? Juk viena vertus, Jūs jiems padedate sprendžiant žmonių problemas, kita vertus – esate tie, kurie pirmieji apie tai prabyla.
Jūratė Mačernienė:
- Mums yra reikalinga specialistų pagalba, o mes esame tik jų talkininkai. Juk rūpinamės tais pačiais žmonėmis, kaip ir valstybės institucijos: jei suremontuojame bendruomenės centro patalpas, vadinasi, to apleisto pastato jau nereikės remontuoti Savivaldybei, jei per projektus įsigysime instrumentų saviveiklininkams, jie Savivaldybės nebeprašys to padaryti. Nors užsienyje šiek tiek kitokia bendruomenių veikla: kai buvome ekskursijoje Vokietijoje, pamatėme, kad ten bendruomenėms tereikia pasakyti, kokių poreikių turi, savo idėjas pasiūlyti – ir tai įgyvendina valstybės institucijos. Pas mus gi tenka patiems belstis į valdiškas duris, kol pasieki, kad vienas ar kitas projektas būtų įgyvendintas.
- Ar lengva suburti, uždegti kaimo žmones bendrai visuomeninei veiklai?
Vytautas Viščiūnas:
- Kai užkliūvami kokie nors gyventojų interesai, atsitinka bėda, tada žmonės greitai susivienija. Ir pirmininkas kitaip jautiesi, kai eini į Savivaldybę dėl konkrečių problemų, jei jauti, kad už tavo nugaros stovi visa bendruomenė. Kita vertus, valdininkai kitaip žiūri į problemą, jei žino, kad ja ne vienas žmogus, o visa bendruomenė skundžiasi.
Viktoras Kairys:
- Kaimo žmonės yra labai draugiški ir vienas su kitu bendrauja – nematyti to santykių atšalimo tarp kaimynų, apie kurį kalba miesto žmonės. Užtat mūsų gyventojai ir vasaros švenčių labai laukia – kad galėtų vieni su kitais pabūti, pabendrauti, drauge pasilinksminti.
|
|
