Kaimas, kuriame sniegas - baltesnis, o žiema - ilgesnė

Kūlupėnų seniūnijos Sauserių kaimas įsikūręs ypatingoje vietoje: vaizdingi Salanto bei Minijos upių šlaitai tarsi įrėmina kaimą ir dėl to šis atsiduria tarytum gilioje taurėje. Į Sauserius vedantis kelias šlaitu staiga krinta žemyn, o, įsisiautėjus vasario pūgoms, per pusnis tampa sunkai pravažiuojamas. Kai kada žmonės būna atskirti nuo pasaulio.

Staiga į apačią šaunantis Kūlupėnų–Sauserių kelias išmokė vietinius gyventojus žiemą būti itin atsargiems.

Slidų kelią pasibarsto patys

Nuo Kūlupėnų ligi Sauserių – apie 3 km kelio, kuris vingiuoja vėtrų gairinama plynių viršukalne, kur dažnai siaučia įsismarkavusios pūgos. Tuo keliu prie upės pėsčiomis išsiruošę žvejai kūlupėniškiai Ramūnas Paulauskas ir Ramūnas Gliožeris sakė, jog šią žiemą - ne bėda: kelias valomas, ir sniego negausiai teiškritę.

Į Sauserius vedantis kelias - pavojingas, bet, vyrai tikino, ir žmonės čia važiuojantys labai atsargiai. Šalikelėse seniūnijos rūpesčiu supiltos smėlio krūvos: jei į kalną neįvažiuoja, vairuotojai sustoja ir pasibarsto slidžias provėžas.

Kūlupėniškiai sakė, jog jiems netekę girdėti, kad žiemą skaudžių avarijų čia būtų įvykę, - sykį vasarą vienas smarkuolis nudardėjęs nuo skardžio.

Prošal pėsčiomis parkulniavo iš mokyklos Kretingoje sugrįžtantis Gediminas Motužis. „Kasryt tuo keliu einu ligi Kūlupėnų stotelės – kelias jau būna nuvalytas: apie šeštą ryto ūkininkai greideriu prastumdo sniegą. Einant per laukus žandus paspirgina šaltis, bet ką padarysi - sveika pajudėti. Užtat nesergu“, - vaikinas buvo nusiteikęs optimistiškai.

Gediminas sakė, jog dažną rytą iki stotelės jį pamėtėja prošal važiuojantys žmonės. Tai, kad sauseriškiai – geranoriški, įsitikinome patys: mums besišnekučiuojant, stabtelėjo automobilis, ir vairuotojas pasisiūlė pavėžėti.

Supami gyvūnų karalijos

Užsukome ir pas Gedimino tėvus, braškes auginančius ūkininkus Stepą ir Loretą Motužius. Jų sodyba pačioje Sauserių širdyje – žemiausioje Salanto slėnio vietoje.

„Esame tarsi Lietuva Lietuvoje: žiemą pas mus ir temperatūra keliais laipsniais žemesnė, negu Kūlupėnuose. Gyvename supami miškų ir upių grožio. Mus aplanko gyvūnai: kasryt ne tik įvairiausių jų pėdsakų aptiksi, bet ir pačių svečių sulaukiame - tarškindami uodegomis vakarais nuo upės apsilanko bebrai, stirnos į braškynus paskanauti lapų ateina, pasiknaisioti užsuka šernai. Nuolat ruduodegė lapė šmirinėja, tenka ją vaikyti – turime 2 kačiukus ir saugome, kad jų nenugvelbtų“, - vienas kitą papildydami įstabius žiemos, miško ir gyvūnų karalijos vaizdus piešė šeimininkai ir pas tėvus tądien užsukęs vyresnėlis sūnus Dovydas.

Loreta Motužienė sklaidė tilto statytojų giminaičių paliktas nuotraukų kopijas.

Loreta pratęsė mintį: „Vasaromis mūsų svečiams didžiausią įspūdį palieka gamta. Iš Peterburgo atvažiavę giminės sako, kad pas mus ir sniegas baltesnis, negu kitur. O viena mergaitė, privažiavus slėnį ir žemyn staiga krintantį kelią, šūktelėjo – oi, mamyt, kelias dingo“.

Pūgos atskiria tik nakčiai

Motužiai tikino, jog jie, čia gyvendami tryliktus metus, yra pripratę prie gilių žiemų. O ši žiema jiems ypatingų problemų dar nekėlė. „Kai geltonasis autobusas pradėjo vežioti Sauserių vaikus į mokyklą, kelias kasryt nuvalomas, - teigė S.Motužis. – Bet jei gerai įsisninga popiet, tenka laukti rytojaus, kad išvažiuotum. Pasisvečiuokit čia dar porą valandų, įsitikinsite patys“, - juokais pasiūlė Dovydas.

„Pernai yra buvę, kad vyrai mašinomis neįveikė kalno, pas mus atėjo kastuvų. O sugrįžo įkaitę – numetę šalin striukes ir kepures, - juokėsi L.Motužienė. Moteris sakė, jog slidų kelią ir pati išmokusi įveikti. - Šeimos vyrai pamokino įsijungti antrą pavarą ir ropoti neatleidžiant pedalo“.

Motužių šeima dukart per savaitę vyksta apsipirkti į Kretingą, o būtiniausiu atveju – į Kūlupėnus. Nors vietovė – atoki, tačiau, tikino šeimininkai, jie čia gyvenantys gana ramiai. „Nėra buvę, kad kas nors brautųsi vogti, plėšti. O jei kas ir kėsintųsi, apsiginti turime tik patys, - įsitikinęs S.Motužis. Jam pritarė Dovydas. - O gyvenant Kretingoje, ar labai greitai prisišauksi pagalbos nelaimei įvykus?“

Žiemos Sauseriuose, palyginus su vasaromis, - ramybės oazė. Šiltu metu savaitgaliais, tikino šeimininkai, čia nėra ramybės: penktadieniais į vieną pusę Minijos skardžių link zuja prabangūs automobiliai, o sekmadieniais, keldami sūkurius dulkių, vasarotojai grįžta atgal.

Lankėsi tilto statytojų ainiai

Šeimininkai sakė, jog gamtos grožiu palaimintą jų kaimo ramybę drumsčia tik geležinkelio tiltu, kuris, beje, yra aukščiausias Lietuvoje, pradundantys traukiniai. Nuo jų griausmo dreba langai, trūkinėja namų sienos.

Rasa Kundrotienė sakė, jog žiemą kaime patiems galima prisigalvoti visokių pramogų.

S.Motužis pasakojo, kad pernai pas juos buvo apsilankę šio istorinio tilto statytojų – danų inžinierių Petersono ir Andersono - sūnus bei anūkas. Atsivežė prieškario statybos nuotraukų. „Mano tėvas Pranas Motužė buvo sakęs, kad jo ūkyje gyveno tilto statytojai“, - teigė sauseriškis.

Jis prisiminė, kad per jo tėvo žemę buvęs nutiestas ir senasis prancūzkelis: „Tėvas rodė liniją anapus Salanto upės: ji ėjo per Tamožinės mišką, kirto mūsų tėvoniją ir Abarčio žemes“.

Sauserių kaimas domina žmones ir kaip įspūdingos Salantų regioninio parko vietovė. Viršukalnėje auga šimtametis Tamožinės ąžuolas, kuris paskelbtas gamtos paminklu.

Netoliese pastatytas paminklas žuvusiam Lietuvos savanoriui Jonui Sauseriui, kurio tėvams buvo atriektas žemės sklypas, davęs pradžią kaimui. Nuo šios pavardės kildinamas ir paties kaimo pavadinimas.

Sauseriuose - apie dešimt sodybų, tačiau nemažai jų – ištuštėjusios, ir žmonės į jas beatvyksta vasaroti.

Sauserių kaimynas - Prystovai

Viršukalnėje, nuo kurios atsiveria įspūdingi vaizdai į garsiuosius Minijos skardžius, Sauseriai ribojasi su Prystovų kaimu. Jo prieigose akį patraukia naujakurių trobesiai.

„Čia yra mano senelio, kaimo kalvio Paulausko, sodyba, - rodydama seną išlikusią kalvę, kalbėjo Rasa Kundrotienė. – Šią sodybą atstatyti buvo mano mamos svajonė“.

R.Kundrotienės mama - karteniškė duonos kepėja Darina Gaučienė, į kurios verslą įsisukę ir Rasa su vyru Tomu. „Vyras keliasi 4 ryto ir važiuoja į Karteną. Visi mūsų klausinėja, kaip mes žiemą iš čia išjudame. Vyras prasikasa ligi kelio, kažkaip išvažiuoja per sniegus, - tikros bėdos šiemet dar nebuvo, - kalbėjo jauna moteris. - Nuo pasaulio tikrai nesame atskirti, kaip kitiems atrodo: kai pasiilgstame žmonių, sėdame į mašiną ir lekiame į miestą. Tie keliasdešimt kilometrų dabar – nebe atstumas. Šeštadieniais važiuojame į turgų prekiauti duona: susitinkame draugų, jie pas mus savaitgaliais atvažiuoja“.

Artimiausias jų kaimynas – maždaug už 300 m nuo sodybos vasaromis apsigyvenąs bitininkas.

Naujakurė tikino, jog dabar kaime esąs pats žiemos smagumas: „Pasiimame roges, einame su vaikais pačiuožinėti nuo šlaitų. Ketiname nusivalyti sniegą ir ledo ritulio aikštelę pasidaryti. Čia galima visokių pramogų prisigalvoti“. Moteris neslėpė, kad jų šeimos planuose – įrengti kaimo turizmo sodybą.

• Rašyti komentarą (5)