|
|
|
Išsaugojo prieškario trispalvę
Darbėniškis Romas Barasa ne vien per valstybines šventes, bet ir kitomis svarbiomis gyvenimo progomis prie savo namų Juzumų gatvėje išsikelia trispalvę. Ši laiko spalvų nublukinta vėliava jam yra labai brangi: ji buvo pasiūta prieš 80 metų, slėpta ir saugota visą sovietmetį. Slėpė skrynioje su dvigubu dugnu „Pažiūrėkite, koks tvirtas audinys, o kraštai apsiūti stipriais geltonais siūlais, - 63-jų R.Barasa darsyk įdėmiai apžiūrinėjo senąją trispalvę, prieš įstatydamas ją į stovą. – Mano motina Elžbieta Barasienė pagal tam tikrus įvykius atsekė, kad vėliava pasiūta 1932 metais. Seniau trispalvė kabėdavo ant jos tėvų namo buvusiame Darbėnų žydų kvartale, Vidurinėje gatvėje. Šiandien to namo jau nebėra“.Šią trispalvę, užėjus sovietams, paslėpė ir saugojo R.Barasos močiutė Emerencijana Čerskienė. Slėptuvei parinko daiktų skrynią su dvigubu dugnu, vėliavą įvyniojo į pagalvės užvalkalą. „Vaikystėje apie tą vėliavą aš nieko nežinojau: ir mama, ir močiutė bijojo net prasižioti apie tai. Juk už tokius dalykus galėjai Igarkoje atsidurti ar gyvuliniu vagonu į Sibiro platumas išdardėti. Tik atėjus Nepriklausomybei, mama išdidžiai išvyniojo ryšulį ir pasakė – mes turime tikrą tautišką vėliavą, - didžiavosi darbėniškis. – Mintyse primečiau, kad šiemet jai sukako 80 metų“, - pridūrė jis. Tėvynė buvo labiau mylima Darbėniškis įsitikinęs, kad prieškariu lietuviai labiau negu dabar brangino savo tėvynę: „Mano seneliai buvo eiliniai žmonės: močiutė sukosi apie ūkį, o senelis Petras Večerskis buvo kaimo batsiuvys. Užėjus rusams, jie neatsikratė vėliavos, nemetė į ugnį kaip kokį skudurą, bet paslėpė ir saugojo. Kaip giliai juose gyveno meilė tėvynei, jei rizikavo saugodami jos valstybingumo simbolius“, - samprotavo Romas. Jis toliau mintijo: „Žiūriu aš į senutę vėliavą ir galvoju: kokia ta Lietuva bebūtų šiandien – vieni ją giria, kiti peikia – visgi ji sava valstybė. Kokią ją patys susikūrėme, tokią ir turime“. Savo giminės vėliava, kaip ir valstybe, R.Barasa šiandien didžiuojasi: iškelia ją brangiems svečiams atvykus, per gimtadienius ar valstybines šventes, net ir per tas, kai vėliavos kelti nėra privalu. Pomėgis – rinkti senienas R.Barasai teko dirbti rūbininku Kretingos muziejuje, kurio aplinka turėjo įtakos jo pomėgiui rinkti senienas. Vyras sakė, jog jis nėra tikras kolekcionierius, o – senų ir nebenaudojamų daiktų rinkėjas bei saugotojas. „Tam, kad galėtum kolekcionuoti labai senus ir vertingus daiktus, reikia turėti nemažai valiutos. Aš surenku tai, kas kitiems nebereikalinga“, - tvirtino darbėniškis. Ant ūkinio jo sodybos pastato uždėtas savitas šarvas iš automobilių ratlankių, kurių, jis tikino, surinkęs per 1 tūkstantį – besimėtančių pakelėse ar surastų laužynuose – ir visus juos sukalęs ant sienų.
Namuose vieną kambarį A.Barasa pavertė sovietinių laikų muziejumi: „Čia lyg mano mažasis Grūto parkas, - juokavo pašnekovas, rodydamas sukabintas sovietinių laikų kariuomenės uniformas, kepures, ženkliukus. O štai čia, pažiūrėkit, – didieji pasaulio velniai“, - rodydamas greta vienas kito sukabintus Lenino, Stalino, Hitlerio, Brežnevo portretus, o prie jų - ir velnių bareljefą, juokėsi pašnekovas. Vyras įsitikinęs, kad galima viską išmesti ir sunaikinti. Tačiau, jo manymu, sovietmetis - taip pat istorija, kurios iš Lietuvos gyvenimo neišplėši. Jis esąs pokario vaikas, todėl norėtų išsaugoti ir tą istorijos tarpsnį. Motina statė geležinkelį Vyras išsaugojo ir keletą senovinių šeimos nuotraukų, kuriose – Darbėnų vaizdai: prieškario bažnyčia, Mažučių dvaras kitapus dabartinio Japoniško sodo. „Šio dvaro savininkas Mažutis, užėjus rusams, pabėgo į Ameriką“, - R. Barasa perpasakojo iš močiutės Emerencijanos, kuri jį užaugino, girdėtus pasakojimus. „Močiutė visokių istorijų ir legendų pažerdavo. Bėda tik ta, kad jos man tuomet neatrodė labai įdomios. Šiandien klausytum jų akis išplėtęs“, - samprotavo vyras. Vienoje istorinėje nuotraukoje užfiksuota Darbėnų–Šventosios geležinkelio statyba 1939 metais. Tarp darbininkų buvusi ir pašnekovo motina. „Aš dar atsimenu, kaip jūrų pėstininkai tuo geležinkeliu važinėjo. Po to, kasant durpynus, geležinkelis pradėjo trukdyti ir jį apie 1960 metus išardė, o sankasas išlygino“, - Darbėnų istorijos įvykius atgamino R.Barasa.
|
|
