Penkias dešimtis metų – varge ir džiaugsme

Auksinių vestuvių jubiliejaus sulaukę Kretingsodyje gyvenantys Stanislava ir Vytautas Anužiai sakė gyveną ramų gyvenimą ir didelių planų nebekuriantys. „Tačiau proanūkių sulaukti dar norėtume“, - teigė jubiliatai.

Auksinių vestuvių sulaukę Stanislava ir Vytautas Anužiai šią sukaktį nusprendė paminėti kukliai, kaip ir prieš 50 metų: be iškilmių ir su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Savo santuoką prieš 50 metų, tai yra 1961-ųjų spalio 21 dieną, jie įregistravo Kretingos bažnyčioje.

„Nuėjome pavakarėj ir susituokėme. Tiek ir tos šventės, nes vestuvių pakelti nebuvo iš ko: laikai – vargingi, ir kiekvienas pinigas turėjo savo vertę. Jų nė nebuvo: kas pamena kolūkio laikus, tas žino, kad tais laikais žmonės nieko neuždirbdavo“, - prisiminė sutuoktiniai.

Kai tuokėsi, Vytautui buvo 27-eri, Stanislavai – 20 metų.

„Turėjo Pavaroti balsą ir dar – mašiną vairavo. Tuo ir sužavėjo mane, - linksmai prisiminė Stanislava, su būsimu vyru susipažinusi tradiciškai – kaimo šokiuose, kurie vykdavę taip vadinamoje Paplauskynėje, dabartinėje Rožių gatvėje. – Aš šokau ir tautinius šokius, abu ir chore dainavome. Draugavome kokius du metus – juk kiek laiko praėjo, kol mane primergino“.

Vytautas gi prisipažino, kad Stanislava jam patikusi, nes „puiki buvusi“ – linksmo būdo ir graži mergina.

Penkias dešimtis metų išgyvenusių stuoktinių poros neaplenkė gyvenimo negandos: prieš 15 metų jie prarado sūnų. Žinoma Stanislavai ir tremtinės dalia: kartu su šeima ji 1948-ųjų Velykų rytą buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

„Nežinau, kaip būtų susiklostęs likimas, jeigu ne motinos troškimas sugrįžti į Lietuvą. Baigiau mokyklą, išlaikiau egzaminus. Motina nė mano mokyklinių išleistuvių nesulaukė: viską metusi, iš anksto nusipirkusi bilietus, su trimis vaikais ir invalidu vyru sugrįžo gimtinėn, kur niekas mūsų nelaukė. Iš šeimos nebuvo nė kas kolūkyje dirbąs, tad teko aukotis man – antraip būtų mūsų neregistravę, varė Latvijon. O taip norėjau mokytis – būti medike“, - savo jaunystės lūkesčius prisiminė S.Anužienė, pasidžiaugusi, kad svajonę būti medicinos darbuotoja įgyvendino duktė Alina, šiuo metu dėstytojaujanti M. Romerio universitete.

Moteris dažnai prisimena tremtį, ypač – laiką iki Stalino mirties 1953-iaisiais: „Visų – ir lietuvių, ir rusų – svajonė būdavo sočiai pavalgyti. Juk duonos nematėme. Tik Stalinui mirus, jos atsirado, ir tai – tik pagal korteles. Mūsų 5 asmenų šeima jos dienai gaudavo po forminį kepaliuką“.

Nebuvo lengva ir grįžus iš tremties. „Atrodo, jog grįžome į gimtinę, o pritapti iš naujo buvo sunku. Žmonės – uždari, o ir mes bijodavome pasisakyti, jog esame buvę tremtyje“, - prisiminė S.Anužienė.

Tačiau gyvenimas ėjo į priekį: 1975-aisiais šeima jau tvirtai įsikūrė Kretingsodyje, 20 metų S.Anužienė dirbo laiškininke. Pažinojo visą kaimą – kiekvieną kiemą, kiekvieną žmogų. Dabar – daug kas pasikeitė: nelikę senbuvių, jauni žmonės parsivedę antrąsias puses, ir kaimą darosi vis sunkiau pažinti.

„Mūsų, jau garbaus amžiaus sulaukusių žmonių, gyvenimas teka ramia vaga. Stengiamės pajudėti – prie namų turime žemės sklypą, jį dirbame, pasiauginame daržovių. Visą gyvenimą sunkiai dirbome, stengėmės vaikams suteikti kuo geresnes sąlygas, tad dabar galime ir pailsėti“, - teigė S.ir V.Anužiai, savo sukaktį nusprendę paminėti kaip ir prieš 50 metų – kukliai ir tik su pačiais artimiausiais žmonėmis.

• Rašyti komentarą (0)