Įamžino Islandijos krioklių šėlsmą

Kelionėse su fotoaparatu nesiskiriantis 31-erių kretingiškis Zenonas Simaitis pirmąjį Islandijos krioklį nufotografavo prieš penkerius metus. Tačiau tikrąja krioklių įamžinimo aistra jis sakė užsidegęs pernai, po ugnikalnio Ejafjadlajokudlio išsiveržimo, kai šalia esančių krioklių galybę išvydo pro dūmų bei pelenų šydą.

Keliaudamas ir dirbdamas Islandijoje kretingiškis Zenonas Simaitis susižavėjo kriokliais ir sukūrė jų nuotraukų ciklą.

Fiordų šalyje – apsčiai krioklių

„Išsiveržęs ugnikalnis traukė lyg magnetas: norėjosi įamžinti tą stichijos didybę, į dangų kylantį ir jį užgožiantį pelenų stulpą. Mane sudomino ir netoliese esantys kriokliai. Fotografuojant juos reikėdavo surasti tam tikrą vietą, pagauti tinkamą rakursą, nutaikyti šviesos lūžį - antraip per pelenų uždangą neužsifiksuotų vaizdas. Kartais dėl vieno kadro tekdavo prastypsoti visą pusdienį. Turėjau įsigijęs profesionalų fotoaparatą, ir norėjosi ligi smulkmenų suprasti jo technines galimybes“, - apie savo pomėgį kalbėjo Z.Simaitis, diplomuotas matematikas, į Islandiją išvykęs dirbti staliumi.

Per penkerius savo darbo ir kelionių po atokiausius Islandijos pakraščius metus jis nufotografavo apie 20 įvairaus aukščio ir pločio, įžymius ir ne tokius žinomus krioklius. Kretingiškio žodžiais, kiekvienas jų – skirtingas: šniokščia, griaudžia tarytum gyvas organizmas.

„Islandijoje krioklių – apstu. Į kurią pusę bepatrauktum, atsiremi į upes ir upeliūkščius, kurie almėdami iš kalnų leidžiasi slenksčiais. Upių aukštupiuose susidaro po 20 - 30 slenksčių, o per juos krintantis vanduo virsta putojančiais kriokliais. Nuo stačių uolų kriokliai griausdami nugarma į vandenyną“, - pasakojo jis.

Islandijos upių ištakos – po ledynų kepurėm, kurių toje šalyje yra net penkios: vasarą jos aptirpsta ir upės nuplukdo vandenį, o žiemą nuo sniego jos vėl pasunkėja.

Užfiksavo nenukrintantį krioklį

„Tačiau tik trys iš Islandijos krioklių - išreklamuoti ir įtraukti į visus turistinius maršrutus. Juos pasiekti galima automobiliais, paėjėti belieka vos kelis šimtus metrų. O atokiose vietose esančių gal nežino nė patys islandai. Turėjau atlasą ir ieškojau būtent tokių, kurie sunkiai prieinami ir privažiuojami“, - atviravo kretingiškis, aplink Islandiją ratus apsukęs dukart.

Didžiausias Vakarų fiordų krioklys Dynjandi, krintantis iš 100 m aukščio

Fotoaparatu įamžinti krioklį, anot pašnekovo, nėra itin sudėtinga: reikia žinoti ne vien kaip tinkamai nustatyti objektyvą, bet svarbiausia - pasirinkti laiką. Fotografuoti tinka tik rytas arba vakaras, nes dieną spalvos – ne tos, jos - per blankios. Aušra ir saulėlydis nuspalvina krioklį: sukuria išraiškingą dangaus foną, kada mėlyna spalva suintensyvėja ir joje sustingsta tykštantys balti vandens purslai.

„Įdomu: iš tiesų tos upės plukdo nuo kalnų nutirpusį drumzliną vandenį, tačiau milžiniška jėga krisdamas žemyn, krioklyje jis pavirsta šniokščiančia ryškiai balta mase“, - įstabiu gamtos reiškiniu stebėjosi Z.Simaitis.

Jam pavyko užfiksuoti ir neįprastą gamtos reiškinį – žemyn nenukrintantį Grundarfjordur krioklį. „Buvo tekę girdėti, kad, pučiant itin stipriam tam tikros krypties vėjui, didžioji vandens masė krinta žemyn, tačiau nenukrinta – vėjas ją bloškia atgal. Kai pats pamačiau – nepatikėjau: vanduo ne krinta, o purslodamasis kyla aukštyn. Tokį vaizdą spėjau pamatyti ir užfiksuoti tik sykį per 5 metus“, - pasakojo kretingiškis.

Bičiulis parodė kaprizus

Pats galingiausias Islandijoje ir vienas galingiausių Europoje yra Detifos krioklys. Jis krinta nuo uolos iš 44 m aukščio ir galingai drebina žemę, nuversdamas 212 tonų vandens per sekundę. „Tokia jėga, toks smūgis, nuo kurio suvirpa visa uola. O purslai taškosi maždaug už 200-300 m nuo krioklio“, - nepakartojamą įspūdį perteikė kretingiškis.

Visiškai kitoks yra Aldeyjarfos krioklys: jis apaugęs bazalto kolonomis, kurios įsispraudusios tarp akmeningų uolų. „Atsidūręs ten pasijauti didingoje vandens ir uolų karalystėje. Nors nėra miškų, tačiau šios vietos nėra bedvasės: viršum jų sklando ereliai, krykščia žuvėdros, kirai. Uolų skylėse šmirinėja pelės, gausu tetervinų, prasliūkina lapės“, - matytus ir užfiksuotus vaizdus atkūrė Z.Simaitis. - Nuostabu: stovi ant fiordų – gilių, į žemyną įsiskverbiančių vandenyno plyšių, viršum kurių stūkso uolos, savo forma primenančios išskėstus pirštus“.

Jis prisipažino, jog po išvykų jam yra tekę sugrįžti ir nieko nepešus. „Labai kaprizingas pasirodė nedidelis, tačiau mano akiai labai gražus krioklys – pro jį į darbą aš pravažiuodavau vos ne kasdien. Tačiau fotoaparatu niekaip negalėjo jo pagauti: tai saulė per aukštai, tai dangus per niūrus, tai paties nuotaika ne ta. Lyg ir susibičiuliavome abu, bet įamžinti jis nesileido“, - pajuokavo kretingiškis.

Reikėtų meninio įdirbio

Savo nuotraukas pašnekovas vertina itin santūriai: „Tokių vaizdų kaip mano – pilnas internetas. Man reikėtų daugiau meninio pajautimo bei įdirbio, kad pavyktų stipresnės kompozicijos, - įsitikinęs jis. - Aš esu tik mėgėjas, ir man svarbiausia buvo pamatyti, pagauti ir užfiksuoti vaizdą. Svarbiausia - aistra, o ne galutinis rezultatas ar, juolab, išliekamoji vertė“.

Z.Simaitis sakė neketinąs tų nuotraukų eksponuoti parodose: jas jis parodo savo bičiuliams, išsiuntinėjo ir internetiniams draugams.

Neseniai Z.Simaitis vėl išsirengė į svečią šalį, šįkart – į Norvegiją. Ant jo peties – ir vėl nenuilstantis bičiulis fotoaparatas. „Šniukštinėsiu, landžiosiu ir matysiu - gal kas įdomaus ant jo ir šįsyk užkibs“, - juokavo kretingiškis.

• Rašyti komentarą (2)