|
|
|
Pas jų protėvius pabuvojo Palangos Juzė
Net šeši Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos pedagogai savo kilme arba pavardėmis yra susieti su šio krašto įžymybe – rašytoju, Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi bei jo herojumi Palangos Juze. Iš Palangos – Kūlupėnų link Mokytoja lituanistė Vitalija Valančiutė ir direktorius Vidas Kelpša atseka tolimus giminystės ryšius su garsiuoju Žemaičių vyskupu, o direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jovita Viskontienė ir etnokultūros mokytoja Dalia Viskontaitė–Puotrienė juokaudamos kildina save iš garsiojo rašytojo kūrinio „Palangos Juzė“ herojaus šeimos. Motiejus Valančius rašo, kad nuo Palangos kilęs ir Klaipėdoje kriaučiaus mokslus išėjęs Jūzupas Viskontas arba Juzė iš Palangos leidosi į ketverių metų kelią. Jis ėjo iš sodybos į sodybą kone per visą Lietuvą, apsistodamas pas žmones ir siūdavęs jiems visokius drabužius. Iškeliavęs po svietą, Palangos Juzė pirmiausia ir pasukęs Kūlupėnų link. Rašoma, jog jis atkakęs į Asteikinę karčemą ir žydas jam pataręs eiti į Kūlupėnų sodą pas ūkininką Stropų, kuris duosiąs jam darbo. Po to, perėjęs Nasrėnų sodą ir Salantų upelį, pamatęs Kazimiero Žvinklio gražų gyvenimą, ten apsistojęs ir ne tik žiponus, sermėgas, bet ir kailinius šiam pasiuvęs. Taigi kriaučius apsilankė kūlupėniškio biologijos ir chemijos mokytojo Viktoro Stropaus bei muzikos mokytojo Antano Žvinklio protėvių sodybose. „Senieji nasrėniškiai dar atsimena pasakojimus, kad iš tikrųjų buvęs toks nagingas kriaučius, kurį kaimo žmonės kviesdavosi pas save – pasiūlydavo pastogę, maisto ir uždarbį. Šis apsiūdavo visą šeimyną, mergoms kraičius paruošdavo, ir iškeliaudavo kitur, - kalbėjo V.Stropus. - Matyt, apie jį buvo girdėjęs Motiejus Valančius, todėl ir pasirinko savo herojaus prototipu“.
Visi Valančiai - giminės Pedagogai prisipažino, jog šiomis tikromis ar menamomis sąsajomis su M.Valančiumi jie nesipuikuoja, tik turį didelį norą gyventi šio didžio žmogaus dvasia ir skleisti ją aplink save. Visų jų šaknys – aplink Nasrėnus, nes tikrieji Kūlupėnai, anot jų, buvę už geležinkelio, o dabartiniai yra kolūkio laikų gyvenvietė. Žemaitiškai tarpusavyje besišnekantys kūlupėniškiai mokytojai vienas per kitą gyrė senąjį ir dabartinį Nasrėnų kaimą bei jo žmones. O mokytojas V.Stropus stebina į savo pasakojimą įterpdamas visiškai negirdėtų žemaitiškų žodžių. Spalvingą Nasrėnų - rašytojo gimtinės ir šviesuomenės lopšio - paveikslą jie audė iš savo tėvų ir senelių pasakojimų nuotrupų bei mokyklos puoselėjamų tradicijų. Pašnekovai tikino, jog keliaujantis siuvėjas bet kur neapsistodavęs, tik – pas šviesius ir garbingus žmones. „Kas šviesybė šio kaimo buvusi: Nasrėnų sodos žmonės troško išgirsti naujienas, eiti į visuomenę, - dėl šios priežasties jie ir savo pavardes buvo linkę susilenkinti“, - sakė V.Kelpša. Kaimo istorija bei atskirų giminių genealoginiais medžiais išvien su mokiniais besidomintis V.Kelpša tvirtino, jog jam šiandien didelė garbė būti ne tik M.Valančiaus dvasios, bet ir jo giminės tęsėju – viena iš M.Valančiaus seserų buvo ištekėjusi už ūkininko Kelpšos. Vyskupo pavardę turinti V.Valančiutė taip pat mano turinti giminystės ryšį su rašytoju: „Vyskupo genealoginio medžio sudarytoja plungiškė Emilija Mikulskienė nustatė, kad visi Valančiai, gyvenantys aplink Nasrėnus ir Kūlupėnus, yra kilę iš gausios jo giminės“, - sakė ji. Garsus Nasrėnų knygius Mokytojas V.Stropus pasidalijo iš tėvų girdėtais pasakojimais apie savo senelį Juozapą, anuomet garsų Nasrėnų šviesuolį ir knygų mylėtoją.
Jis parsisiųsdavo iš Amerikos brangių knygų ir savo troboje atidarė skaityklą kaimo žmonėms. Pats buvo susikūręs ranka rašomą ekslibrisą knygoms žymėti. Ilgainiui jis atsisakė ūkio, perleisdamas jį žmonai, o pats atsidėjo kaimo žmonių švietimui. Apie dešimt knygų dabar saugomos Nasrėnų muziejuje. Mokytojo žodžiais, jo prosenelis Jonas Stropus su žmona Barbora buvę vienos iš M.Valančiaus seserų dvynių krikštatėviai. „Ligi šių dienų dar išlikusi senoji mano protėvių troba, kuri ilgainiui buvo pavadinta karalyste: mat, čia apsigyveno viena iš Stropų dukterų, ištekėjusi už vyro, pavarde Karalius. Tačiau 200 metų senumo troba prieš kelerius metus gerokai nukentėjo nuo gaisro“, - tvirtino V.Stropus. Iš artimųjų pasakojimų mokytojas atkūrė, jog ir apysakoje minima Asteikinės karčema buvusi netoli dabartinės Kūlupėnų parduotuvės, kur kitapus kelio trobesius dabar išsistatė Ciprijonas Venckus. O mokytojas A.Žvinklys, beje, vedęs Birutę Viskontaitę, dirbančią Kūlupėnų seniūnijoje, tebesaugo savo senelio Juozapo dokumentą, liudijantį apie šio tarnybą caro kariuomenėje. Iš giminės pasakojimų jam yra žinoma, kad prosenelį Juozapą, įžvelgdamas šio gebėjimus, M.Valančius norėjęs išsiųsti mokytis. Tačiau šis nepanoręs atsitraukti nuo žemės. J.Viskontienė sakė kilusi iš gretimo Stuopelių kaimo, ir ją taip pat sieja tolima giminystė su M.Valančiumi per senelės Petronėlės Vaičiūtės liniją, kuri buvo Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pusseserė. Gaivina Valančiaus dvasią V.Valančiūtė prisiminė, jog Ramonyne vadintą senovinę žemaitišką dviejų galų trobą, kurioje ji augo, supę galingi medžiai. „O viršum jų prisirpusių uogų kupetas kėlė trešnės: akyse tebestovi jos – juodos ir geltonos“, - mokytojos žodžiuose nostalgiškai atgijo praeitis. V.Kelpšas pastebėjo, kad visus Nasrėnus supę sodai, kuriuose buvo veisiamos trešnės. „Iš kur jos atsirado šiuose kraštuose, neaišku. Tačiau, žinant, kad, būdamas vyskupu, M.Valančius Varniuose buvo įveisęs didžiulį sodą, neatmetama galimybė, kad ir į gimtinę jis atgabeno tuomet dar retų trešnių sodinukų“, - svarstė jis. Pašnekovai apgailestavo, kad didieji Nasrėnų sodai iššalę giliąją 1979-ųjų žiemą. Ir žemė aplink Nasrėnus buvusi lengva, vadinamasis žvėzdras, kuri labai tikusi sodinti bulves. Iš pagarbos šio krašto žmonių maitintojai – bulvei - ir šiandien Vyskupo gimtinėje rengiama Bulvės šventė. „Kaip ir pats Palangos Juzė visu savo asmenybės ryškumu ir pasakotojo talentu atsiskleisdavo ilgais vakarais, taip ir mūsų mokyklos, kuri jau 13-tus metus vadinasi garbingu M.Valančiaus vardu ir eina etnokultūros puoselėjimo keliu, senoji bendruomeniškumo dvasia labiausiai pasimato per įvairiais šventes, - akcentavo direktorius. – Ir jeigu mokykloje nebūtų šių žmonių su istorinėmis jų pavardėmis, M.Valančiaus vardas šiandien nebūtų toks gyvas“. Tai, kad iš šių vietų kilę pedagogai būtų surinkti draugėn, pabrėžė D.Puotrienė, yra ilgametės buvusios šios mokyklos direktorės Reginos Kiauleikienės nuopelnas: „Ji traukė savus žmones dirbti į šoą mokyklą, gaivinti ir skleisti M.Valančiaus idėjas", - tikino ji. Kūlupėnuose jau 1904 m. buvo įsteigta pradžios mokykla, kuri neturėjo nuolatinio pastato: pamokos vykdavo ūkininkų sodybose. 1913 m. buvo pastatyta mūrinė mokykla, o 1948 m. šalia senosios - nauja mokykla. 1998 m. pedagogų iniciatyva mokyklai suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas. Mokykla yra pasirinkusi etnokultūrinę kryptį, nuo šiemet etnokultūra yra dėstoma kaip privalomas dalykas. Veikia 6 etnokultūros kolektyvai.
|
|
