|
|
|
Žmogus, visuomet turintis laiko
Tai šaknimis į Kretingą įaugęs profesorius Vladas Algirdas Bumelis, anapilin išėjusių tėvų Vlado ir Salomėjos Bumelių sodyboje ant Akmenos upės kranto kretingiškiams pastatęs modernų privatų „Northway“ medicinos centrą.
Šiandieną, kai aplink visi tik ir skundžiasi, jog nieko nespėja, susitikti su V.A.Bumeliu atėjome nusiteikę, kad pasauliui žinomas ir priklausantis mokslininkas bei verslininkas mums skirs pusvalandį, ne daugiau. Mediniame namelyje, pastatytame ant gimtojo namo pamatų, prie stalo, kur dar vaikas būdamas jis ruošė pamokas, kalbėjomės... dvi valandas. Iš anksto mūsų paruošti klausimai apie „Northway“ medicinos centrą Kretingoje buvo tik įžanga pamąstymams apie gyvenimą, Lietuvą ir Kretingą. - Šešerius metus J.Basanavičiaus gatvėje veikiantis „Northway“ medicinos centras jau prigijo Kretingoje. Ar nesigailite dėl šios savo investicijos? - Kaip tą centrą kretingiškiai vadina? - Įprastai „Nortvėjumi“. - O, gerai. Nes sakė, vadins Bumelio. Išmoko žemaičiai tą pavadinimą (juokdamasis, - aut. past.). Vis atsigirsdavau, kad čia norvegų medicinos centras, bet taip nėra. Northway – tai Šiaurės kelias. Kadangi nemėgstu karščio, tai ir į karštus kraštus nevažiuoju. Man, pavyzdžiui, labai graži Islandija, irgi Šiaurės kelio šalis. Kai kone visur buvęs žmogus klausia, kur jam dar nuvažiuoti atostogų, sakau – važiuok į Islandiją. Aišku, gražesnės kaip Lietuva šalies nėra. Mes irgi Šiaurės kelio žmonės esame. Abejonių, ar toks medicinos centras Kretingoje bus reikalingas, turėjau. Buvau nusiteikęs: nepavyks, uždarysiu, gal kokius biurus įrengsiu. Žiūriu, kad lankytojų centre vis daugėja. Smagu buvo sužinoti, kad jau nebeužtenka vietos atvykstančiųjų automobiliams pastatyti. Turiu ieškoti tam žemės. Džiaugiuosi, kad kretingiškiams centras yra reikalingas, nes sveikata yra didžiausias turtas, dar, žinoma, – žinios. Kretingoje greit neįsibėgėsi. Mes gi žemaičiai esam konservatyvūs, todėl ir centrui, tam, kas padaryta, įsisukti reikia laiko. Žmonės turės pripažinti, kad privačios medicinos paslaugos turi perspektyvą, o aš tuo tikiu. Ta investicija net 50 proc. nepradėjo atsipirkti. Bet mano tikslas buvo atgaivinti tėvų sodybą, čia pastatyti namą, kuris tarnautų kretingiškiams. Nors ačiū pasako, ir tai gera. Tegul neįsižeidžia Kretingos ir visos Lietuvos gydytojai - jų tikrai yra labai gerų, -tačiau vyrauja pozicija, kad gydytojas pacientui yra karalius. Mūsų privačių „Northway“ medicinos centrų tiek Vilniuje, tiek čia pirma taisyklė: karalius turi būti į gydymo įstaigą atėjęs pacientas. Jis sumoka už paslaugą ir gydytojas paslaugai turi susikoncentruoti. - Tačiau žmonės įpratę gydytojui atsilyginti ir asmeniškai. - Ar „Northway“ centre gydytojui reikia kyšio? Ateina žmogus, susimoka į kasą. Manyčiau, taip ir valdiškose gydymo įtaigose turėtų būti: žmogus sumokėtų, tarkim, 100 Lt, žinodamas, kad 50 Lt iš jų valstybei atskaičiavus pajamų mokestį, atiteks gydytojui. Tačiau kyšiai yra sunkiai išgyvendinami. Turi žmonių kartos ir atlyginimo gydytojams tvarka pasikeisti. - Tėvų turėtą namą nugriovėte. Ar nebuvo minčių jį atnaujinti? Turtingi žmonės dabar tai daro, kad išsaugotų kaip palikimą vaikams ir vaikaičiams. - Prastai beatrodė ta sodyba, kadangi mano tėvas, būdamas veterinarijos gydytoju, „labai mėgo“ žemės ūkį. Iš tėvo žemdirbiškos patirties pasimokiau, kad viską turi daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko. Tą išmintį taikau ir versle. Mano tėvas buvo geras žmogus, geras veterinaras, bet žemės ūkio darbus jis norėdavo dirbti tada, kada turėdavo laiko. Jei per vėlai pasėjai – neišaugo, nuėmei – supuvo. Ir būdavo: didelė plantacija braškių, serbentų čia prie upės. Tam, kad viską laiku surinktų, reikėjo daugiau žmonių, o ne vienam ar dviese tą daryti. Laiku nesurinkdavo, ir derlius pražūdavo. Turiu dvi dukras ir porą anūkų. Savo tėvų sodybą jiems išsaugojau savaip. Dukra Diana Bumelytė yra šeimos gydytoja, manau, jog ji turi vadybinių gabumų. Tas centras jai yra gera patirtis medicinos žinias ir vadybą sujungiant į kupetą. Turime investuoti ne vien į šalies sostinę Vilnių, bet ir į gimtuosius miestelius. Tegul Bronislovas Lubys padaro tą patį – pastato medicinos ar reabilitacijos centrą ar ką kita Plungėje, o ne Druskininkuose, kitas – savo gimtinėje. Žmonės turėtų prisiminti, kur jie gimė. Gal tai būtų geri užkratai, į provinciją pritraukiant kitas investicijas. Provincijos atžvilgiu investavimo politika Lietuvoje nėra teisinga. Darbo reikalais daug skraidau. Skrendant per tankiai gyvenamą Vokietiją, visur, prie kiekvieno miestelio, matai 1-2 gamyklas. Mano supratimu, sovietų laikais panašiai bandė – štai ir čia, Kretingos rajone Kūlupėnuose, buvo linų fabrikas, daug įvairių gamyklėlių Kretingoje. Viską sužlugdė, žmonės neturi kur dirbti, įprato gyventi iš pašalpų. - Arba bėga į užsienį... - Blogai, kad bėga. 1990-aisiais, kai atgavome Nepriklausomybę, kai kurie draugai sakė – čia bus „balaganas“, ir išsivažinėjo į Ameriką, kitur. O mes, čia likusieji, susėdę, atsistoję ir įsikibę dirbame nuo tų devyniasdešimtųjų ir kažką pasiekėme. Emigracijai nepritariu. Nebent, jeigu dar išvažiuoja dirbti protinį darbą, pasisėmę žinių grįžta. Bet kai išvažiuoja viešbučių valyti... Niekas čia mums geresnio gyvenimo nesukurs. Neatvažiuos to daryti nei belgas, nei vokietis. Nepadarys to nei Kubilius ar Kirkilas. Patys turime dirbti. Daug reikia dirbti, ponai. Aš pradedu šeštą valandą ryto ir, duok, Dieve, jeigu suspėju ateiti pusę devynių vakare pasižiūrėti „Panoramą“. Ir taip kiekvieną dieną jau daugelį metų. Dirbti reikia daug, jeigu nori ką nors pasiekti. Lengviausia yra ateiti į darbą aštuntą, valandą gerti kavą, dvyliktos sulaukus pietauti, paskui penktą grįžti namo, atsidaryti alaus skardinę ir išsidrėbti ant sofos prieš televizorių. Yra daug žmonių, kurie giriasi, ką nuveikę. Aš sakau: už tai, ką nuveikei, tau jau sumokėta, o kiekviena diena yra nauja kova ir tu turi eiti, kovoti. Neisi, - ateis kiti, tu pralaimėsi. - Jūsų pasiklausius, atostogas reikia pamiršti. - Lietuvoje atostogaujame per daug. Turtingos šalys atostogauja trumpai, skurdžios – po mėnesį ir du. Aš kasmet atostogauju dvi savaites: savaitę vasarą ir savaitę žiemą, slidinėju su šeima. Dukros, anūkai, žmona kartu važiuojame. Būna, kad visi tuo pat metu tiek laiko poilsiauti negalime, tada dukros ar anūkai nors kelioms dienoms atvažiuoja. Santykius tarp tėvų ir vaikų turim puoselėti visą gyvenimą. - Esate biochemikas, šiuolaikinės genų inžinerijos farmacijos Lietuvoje pradininkas, 32 išradimų, 35 patentų bendraautorius. Su kolegomis sukūrėte interferoną vėžiui ir hepatitams gydyti, pirmą tokio pobūdžio preparatą tuometinėje Sovietų sąjungoje, Rytų ir Vidurio Europoje. Esate ne tik mokslininkas, bet ir klestintis verslininkas, biofarmacijos bendrovės „Sicor Biotech“ generalinis direktorius. Šioje bendrovėje įkurtas pirmas Lietuvoje privatus mokslo centras. Jo mokslininkai sukūrė pirmą lietuvišką vaistą nuo vėžio „TevaGrastim“, kuriuo gydomi Europos Sąjungos ir Šveicarijos ligoniai. Esate sėkmės žmogus. - Nėra sėkmės, kaip sėkmingų ar nesėkmingų dienų. Jeigu nesiseka – kažkas kažko nepadarė. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99 proc. darbo ir plius 1 proc. talento – tai mano tėvo posakis, ir tai yra tiesa. - Šiandieną dažnas skundžiasi, kad trūksta laiko, kaip Jūs suspėjate? - Esu žmogus, visuomet turintis laiko ir su žmogumi pašnekėti, ir į pajūrį nuvažiuoti. Jei žmogus skundžiasi, jog neužtenka laiko, jis nėra nei geras verslininkas, nei geras darbuotojas. Jeigu planuoji laiką – jo turi. „Baisiai neturiu laiko ir sunkiai dirbu“, - dabar madinga. Sunkiai dirba tik arkliai. Žmogus turi dirbti ne sunkiai, o efektyviai. - Ar nežadate eiti į politiką? - Mano pirma meilė buvo, yra liks – biotechnologija. Į politiką niekada neisiu. Mane kalbina. Neįsivaizduoju, kaip galima būti politiku, valdyti valstybę neturint bent teisinio išsilavinimo. Aiškina, jog to išmokstama dirbant. Tai kam bereikalingi universitetai, jeigu gyvenimas mus išmokys. Gal išmokys ir gydytojais, ir inžinieriais? Lietuviai nesame kvailių tauta, turime mokslo potencialą. Aš visur, kur bebūčiau, didžiuojuosi, kad baigiau Vilniaus universitetą, o ne Kembridžo. Vystau mokslą. Darom inovacijas, iš jų – pinigus. Ne fundamentinį mokslą. Lietuva - per maža šalis, per mažai pinigų, kad fundamentinį mokslą galėtume vystyti. Mes labai protingi, tačiau šioje srityje mus aplenks turintys daugiau pinigų. Kadangi esu labai jaunas (juokdamasis, - aut. past.), turiu planų dar mažiausiai 10-čiai metų: sukurti antrą tokią kompaniją kaip „Sicor Biotech“. Noriu lietuvius uždegti iš mokslo pinigus daryti. Prieš 10 metų, kai įkūrėme „Sicor Biotech“ bendrovę, joje dirbo 30 žmonių, jos metinė apyvarta buvo 2 mln. Lt, šiandieną joje dirba 300 žmonių, o apyvarta siekia 200 mln. Lt. Žemaičiai mėgsta kartais pykti ant turtingų žmonių. Žinau uždirbamų pinigų vertę ir jų teikiamus pranašumus. Žinau, kad didžiausias turtas yra žinios, išmintis. Nemėgstu trijų savaičių krepšinio patriotizmo. Kai po to susikrauna lagaminus ir išvažiuoja į Airiją, Angliją. Ne vien krepšiniu turime garsinti Lietuvą. Per krepšinį turtingi nebūsime. Jeigu penki krepšininkai gauna po 2 mln. Lt, Lietuva nesužydės tiek, kiek reikia, mokesčių nesurinks. Prekyba nuo ryto iki vakaro irgi nieko gero neduos. Propaguoju, kad turime tapti gaminančia šalimi. Gamybą vystyti ne vien stambiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje. - Ar nesukirba mintis grįžti į Kretingą gyventi? - Aš - žmogus subrendęs, bet į pensiją neišėjau ir neišeisiu. Gali išeiti tada, kai gali nebedirbti. Tai ne man. Aš turiu kažką veikti. Kretingoje irgi būtų ką veikti. Kadangi dabar nesvarbu, kur tu esi – Vilniuje ar Balbierišky. Jeigu dirbi ne parduotuvėje už prekystalio, o su logistika, valdymu susietą darbą, tam užtenka dviejų dalykų – nešiojamojo kompiuterio ir mobiliojo telefono. Gali dirbti ir Kretingoje, tačiau yra dalykų, kur virtualaus bendravimo neužtenka, kai turi susitikti su žmonėmis, juos surinkti į vieną vietą. Gyvenant Kretingoje labai dažnai reikėtų važinėti į Vilnių ar į Kauną. Aš Kretingos nepalikau. Sutvarkiau J.Basanavičiaus gatvės atkarpą. Vis noriu tą kanalą, aikštelę prie tilto per Akmeną sutvarkyti, kad žmonės valtelėmis iš čia galėtų plaukioti Akmena. Toks grožis tos Akmenos...
|
|
