Naujasis Tadas Blinda – už Lietuvą ir Žemaitiją

Tik ką didžiuosiuose Lietuvos ekranuose pasirodžiusio lietuviško filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ apie Telšius gyvenantys šio herojaus provaikaičiai provincijos kino teatruose naujojo filmo neišvys.

Kretingiškis Ovidijus Žalys, aikštės asistentu dirbęs filmuojant kino juostą „Tadas Blinda. Pradžia“, sakė, kad tai buvusi įsimintiniausia jo gyvenimo vasara. Beje, įrašyti kretingiškio pavardę į titrus buvo filmo kūrėjų sumanymas ir įvertinimas.

Filmo premjeros dieną Klaipėdoje jo kūrėjai teigė, jog juosta nufilmuota naudojant pačias naujausias skaitmenines technologijas ir bus rodomas tik salėse su skaitmeniniais kino projektoriais – taip siekiama nesuprastinti šio, per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį brangiausiai kainavusio, filmo kokybės.

Filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ kainavo 3,4 mln. litų, filmuojant praleista 400 val., arba 33 dienos, iš kurių 29 filmuotos vasarą, 4 – žiemą.

„Didžiosios Britanijos prodiuseriai suskaičiavo, kad mūsų sukurtasis filmas turėjo kainuoti 8 mln. litų, o filmavimas užtrukti 60 dienų“, - su žiūrovais filmo premjeros Klaipėdoje dieną susitikęs kalbėjo filmo prodiuseris Žilvinas Naujokas, su kuriuo kartu atvyko bei su žiūrovais bendravo ir filmo režisierius Donatas Ulvydas bei pagrindinio – Tado Blindos – vaidmens atlikėjas Mantas Jankavičius.

Su žiūrovais jie padiskutavo, kodėl pasirinko kurti filmą būtent Tado Blindos tema.

„O kodėl kažkam aktuali Džeimso Bondo tema ar Šerlokas Holmsas, apie kurį pastatyta 200 filmų, o Šerloko Holmso vaidmenį yra sukūrę 70 aktorių, - pusiau juokavo režisierius. – O jeigu rimtai, tai Lietuvai seniai reikėjo herojinio filmo – visos šalys tokius turi. Turi baigtis laikas, kai visus žiūrimumo rekordus Lietuvoje muša „Titanikas“. Tikime filmo sėkme ir laukiame pilnų kino teatrų salių“.

Trumpai savo patyrimą filmuojantis apibendrino M.Jankavičius, kuris pusę metų skyrė treniruotėms su kaskadininkais.

„Pirmas įspūdis, atsistojus prieš tokį žvėrį, kaip žirgas, buvo baisus. Tačiau išmokau elgtis su žirgu, o mėlynių nė nebeskaičiavau – tik į filmavmo pabaigą vis daugiau teko dėti grimo“, - prisipažino naujasis Tadas Blinda, filmavimo aikštelėje nepatyręs nė vienos rimtos traumos.

Premjeros dieną filmo kūrėjai padėkojo tiems žmonėms, be kurių filmas nebūtų pasiekęs finišo. Tai – savanoriai, tarp kurių aikštės asistentu dirbo ir mūsų kraštietis Vilniaus universitete kompiuterinę fiziką studijuojantis 22 metų Ovidijus Žalys.

- Kuris kurį suradote: ar Jūs – filmo kūrėjus, ar kūrėjai – Jus? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Ovidijaus Žalio.

- Ilga istorija. Mokydamasis Fizikos fakultete, jau trečią kartą organizavau FIDI – tradicinę fizikų šventę. Sugalvojau sukurti filmą ir pagalbos paprašiau Saulėtekio kino studijoje. Turėjau ambicijų padaryti gerą filmą. Rezultatą parodžiau studijos žmonėms. Jie pasakė, jog tai – puiku. Šiuo „puiku“ ir užsidirbau kvietimą dirbti kuriant filmą apie Tadą Blindą. Jau nuo vaikystės mėgau fotografuoti, ypač – filmuoti, ir stengiuosi šitų dalykų nepamiršti. Jau dabar, kai esu susidraugavęs su filmo kūrėjais, kai žinau, jog Lietuvoje rengiama ir daugiau projektų, kuriuose taip pat galėčiau dalyvauti, man yra pasakyta pirmiau baigti mokslus, o tada - žiūrėti, kaip savo pomėgį filmuoti, įgytą patirtį filmavimo aikštelėje galėčiau susieti su savo ateitimi.

- Ką tai reiškia būti aikštės asistentu? Ką turėtų žinoti žiūrovai, matydami Jūsų pavardę filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ titruose?

Pabaigus filmuoti kadrus, kuriuose vaidino Agnė Ditkovskytė, visi, kas spėjo, suskubo įsiamžinti ankstų vasaros rytą.

- Kuriant filmą jam talkino 100 savanorių. Tačiau ne visi išbuvo iki galo: buvo tokių, kurie, vieną dieną pabuvę filmavimo aikštelėje, kitą dieną nė nepasirodydavo. Filmas buvo filmuojamas 33 pamainas, vienos trukmė – 12 val. Bet tai – tik teoriškai: atsitikdavo, kad pamaina užtrukdavo ir iki 18 valandų per parą. Aš išbuvau 23 pamainas. Palyginus su kitais savanoriais, atlaikiau gana didelį krūvį. Iš pradžių dirbau – nebijau to pripažinti – patį prasčiausią darbą: nešiojau režisieriui kavą, vandenį, aktoriams skėtį palaikydavau. Kai filmo kūrėjai pamatė, jog nebepabėgsiu, patikėjo rimtesnes užduotis. Viena jų – suvaldyti žmones masinėse scenose. Taigi filmavimo aikštelėje tapau gamybos asistento asistentu. Tekdavo reikalauti mirtinos tylos, buvau tarsi rėksnys – ruporas: šaukdavau „tyliai, tyliai“. Per premjerą mane sutikę visi atsiminė, jog esu tas vaikinas su pravarde „tyliai“.

- Kaip savanoris dirbote be jokio atlygio. Bet kažko vis dėlto įgijote?

- Man buvo nesvarbu, ką duodavo dirbti: man buvo svarbu būti filmavimo aikštelėje. Panešiojau 40 kg sveriančią ir 0,5 mln. kainuojančią filmavimo kamerą, pamačiau įspūdingą techniką, bet labiausiai įsiminė bendravimas su skirtingo charakterio, būdo žmonėmis, pamatyti juos iš arčiau, pažinti. Tai – nepakartojama, ir dabar sakau, jog tai buvo pati įsimintiniausia mano gyvenimo vasara.

- O kaip su aktorių kaprizais? Privaikė Jus?

- Visa filmavimo grupė ant pirštų galų vaikščiojo, kai buvo filmuojami kadrai su Donatu Banioniu. Ir dėl to, kad šis aktorius turėjo labai mažai laiko, ir dėl to, kad jis – charizmatiška asmenybė. Būtų buvę gėda ką nors sugadinti ar ne taip padaryti. Todėl šios situacijos negalima vadinti aktoriaus kaprizais ar dar kažkuo. Teko pabendrauti ir pavežioti Agnę Ditkovskytę ir jos motiną Tatjaną Liutajevą – vienintelės moterys šiame filme jokių kaprizų nerodė ir jas filmavimo aikštelėje visi labai mylėjo. Gera buvo bendrauti ir su pagrindinio vaidmens atlikėju. Mantas Jankavičius, manau, nosį nušluostė visiems skeptikams: šis aktorius atidavė visą save ir filmo kūrėjų nenuvylė. Filme yra vienas sunkus momentas, kai filmuojamas žirgas, aukštyn pakėlęs priekines kojas. Tai – vienintelis epizodas, kurio neleido atlikti Mantui – kad jis nesusižeistų, nors aktorius dešimt kartų prašė, kad šį triuką leistų atlikti jam pačiam. Visa aktorių grupė paliko labai gerus įspūdžius, kurių nepamirštu iki šiol.

- Sulaukėte filmo premjeros. Koks jausmas aplankė?

- Vis dar neturiu kada gilintis į jausmus: nors nuo filmavimo praėjo beveik metai tylos, filmo kūrėjai, matydami mano įdirbį, pasiūlė dalyvauti ir organizuojant premjerinius renginius, ir dar – paruošti titrus. Taip tik atrodo, kad tai – niekų darbas. Atvirkščiai, dėl titrų teko pavargti gerą mėnesį, o sutikęs dalyvauti organizuojant premjeros renginius, buvau priverstas atsisakyti kelionės į Norvegiją su Kretingos „Atžalyno“ kojūkininkais. Rengiantis premjerai, didžiausią įspūdį paliko organizacinių darbų rikiavimas – nė vienos minutės nereikšmingiems postringavimams. Dabar supratau, už ką žmonės gauna pinigus ir kaip iš tiesų reikia dirbti: su atsakomybe, iki galo ir – be vienos klaidos.

Filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ pavadinčiau idėjiniu filmu: ne visi dirbo už aukštą atlygį, ir dauguma sutiko su prastesnėmis sąlygomis, nes visa, kas buvo daroma, buvo lietuviška. Mes dar turime patriotizmo – jis jautėsi nuo pat pirmųjų filmo kūrimo minučių iki premjeros Vilniuje, kur 20 min. trukusios ovacijos buvo skirtos filmą kūrusiems žmonėms. Išgyvenus tą euforiją kitą prasmę įgyja ir naujojo Tado Blindos pasakyti žodžiai – už Lietuvą, už Žemaitiją.

• Rašyti komentarą (11)