|
|
|
Kai bitės tampa sielos draugėmis
Vydmantiškė bitininkė Violeta Šedienė, vienintelė Klaipėdos apskrityje ekologinio bičių ūkio puoselėtoja ir sertifikuota išskirtinės kokybės produkcijos gamintoja, teigė, jog šiųmetinio medaus derlius nėra gausus dėl permainingų orų. Bitininkai baigia kopinėti pavasarinį pienių bei vaismedžių medų ir džiaugiasi jau pasirodžiusiu lipčiumi - medumi, suneštu nuo varvančių beržų, klevų ar drebulių lapų.
Šiųmetinis medunešis - lėtas Medaus derlius šį birželį – vidutiniškas: naktys yra šaltos, dienos – taip pat atvėsę, dėl to medunešis sulėtėjo. „Visas šis pavasaris bitininkams buvo išbandymų metas: norint gauti pirmojo medaus, reikėjo labai greit perorientuoti darbus. Orai prieš Velykas staiga atšilo: sužydo blindės – karklų žiedai, liaudiškai katinėliais vadinami. Tebevalėme avilius po žiemos, o žiūrim – jau bitės neša medų, todėl, nebaigę vienų darbų, puolėm prie kitų, - pasakojo 53 bičių šeimas laikanti V.Šedienė. - Vėl šilo – šalo, todėl gausaus medunešio nebuvo. Pavasarinio medaus šiemet mažai dar ir todėl, kad ūkininkams iššalo žieminis rapsas“. Įprastai, esant gausiam pirmajam medunešiui, iš pienių viena bičių šeima V.Šedienei prineša po 15 kg medaus, tačiau šiemet bitininkė jo prikopė vos po 5 kg. Pernai per visą vasarą iš vienos bičių šeimynos ji prikopė po 40 kg medaus. Pirmasis šio pavasario medus yra tirštas, nes bitės jį nešė ir brandino ilgokai. Šį medų bitės nešė maždaug mėnesį, kai įprastai sunešdavo per savaitę. Pastovėjęs avily, jis ėmė tirštėti. Dabar, anot V.Šedienės, kopiamas lipčius: karštomis dienomis nuo lapuočių varvėjo syvai, ir bitės puolė prie jų. Lipčius vertingas dėl ypatingos gausos mikroelementų, ilgai nesukietėja. Jis – tamsios spalvos, nešančios į juodumą. Pernai lipčiaus išvis nebuvę. Rapsas – ne Dievo dovana Sužydėjus vasariniam rapsui, bitininkės manymu, medaus Lietuvoje gali gerokai padaugėti, nes iš rapsų lauko medaus bitės prineša gerokai daugiau: 1 šeima – net iki 60 kg. „Mano bitės medų neša iš natūralių pievų bei sodų - to reikalauja ekologinio ūkio statusas, - teigė vydmantiškė. – Rapsas gi nėra Dievo dovana, tai – žmogaus sukurtas augalas, kuris mėgsta chemiją ir yra purškiamas. O bitės – atvirkščiai, labai jautrios chemijai ir nuo jos miršta“. Puoselėjant ekologinį ūkį, labai svarbu yra parinkti bitynui vietą: 3 km spinduliu aplink avilius – iš tokio atstumo nektarą surenka bitės - negali būti gamybinių objektų: nei fabrikų, nei šiukšlynų. Dar viena sąlyga – bičių negalima gydyti cheminiais vaistais. Bitės kenčia nuo erkių, kurias V.Šedienė naikina tik pačios iš augalų pasigamintais vaistais. „Sąžiningas bitininkas visuomet pasakys žmogui, kad jo medus suneštas iš rapsų. Pati nesyk esu keitusi bitynų vietas vien dėl to, kad ūkininkai netoliese pasėja rapsą. Pas mus, Žemaitijoje, dar galima atrasti švarių vietų, nors ir tenka nuo namų važiuoti po 50 – 60 km, - sakė Salantų regioninio bei Žemaitijos nacionalinio parkų ribose avilius įkurdinusi bitininkė. – Atokių sodybų šeimininkai sutinka, kad netoliese pastatyčiau avilius, o aš su jais dažniausiai atsiskaitau medumi“. Šviežias rapsų medus savo spalva nesiskiria nuo natūralių augalų medaus, bet sukietėjęs tampa baltas ir bekvapis. Natūralių augalų medus išsiskiria savo aitriu kapu. Ekologija – žmogaus dvasioje „Žmonės manęs dažnai paklausia, kuo skiriasi ekologiškas medus nuo neekologiško, nes tai - vis vien natūralus produktas. Tai – tiesa. Bet aš manau, kad visų pirma, ekologija yra žmogaus požiūris, tam tikra vertybė, esanti jo dvasioje. Ne dėl europinės paramos, bet dėl savęs ir žmonių pradėjau bitininkauti kitaip: man norisi, kad neišnyktų tos tradicijos, kokias puoselėjo mūsų protėviai“, - teigė prieš 7 metus ekologinio ūkio statusą pasiekusi V.Šedienė. Pasišnekėjus su bitėmis, nurimsta siela, tikino moteris. Dėl bičių ligų jai širdį maudžia taip pat, kaip ir dėl žmogaus, nes bitės – jos darbas ir gyvenimas. Ji sakė ligi šiol prisimenanti savo mokytojo žodžius: „Kai išnyks bitės, po jų ateis eilė žmogui“. Kažkada tai skambėjo neįtikinamai, tačiau, šiandien bitininkė prisipažino, jog neramu dėl faktų: per kelerius metus dėl ligų ir epidemijų, kurias platina mutavusios erkės, JAV ir Prancūzijoje jau išmirė 80 proc. bičių. Gamina išskirtinį produktą Pernai V.Šedienė įgijo dar ir išskirtinės kokybės produkcijos sertifikatą – medų ji pilsto tik į stiklinę tarą. Plastiką naudoja tik pirkėjui paprašius medų transportuoti į svečias šalis. „Šis sertifikatas priverčia pasitempti: dukart per metus specialiai paimamas mėginys ir vežamas į Vokietiją ištirti cheminius likučius meduje bei vaške. Taip tikrinama, ar tikrai bitės nėra gydomos cheminiais vaistais. Mano bičių mėginiuose jų nebuvo surasta“, - pasidžiaugė profesionali bitininkė. Šiemet sukanka 30 metų, kai V.Šedienė, pabaigusi tuometinį Kauno Mičiurino žemės ūkio technikumą, pradėjo bitininkauti: nuo 1984-ųjų ji dirbo Vydmantų tarybinio ūkio bitininke ir prižiūrėjo 140 avilių. Po nepriklausomybės atkūrimo abu su vyru Viktoru įsigijo ūkio avilius ir ėmėsi kurti nuosavą bičių ūkį. Prieš dvejus metus šeima įsirengė ir medaus produktų apdirbimo cechą. Vos prieš kelis mėnesius V.Šedienė tapo našle, moters netekties skausmą malšina džiugesys, kad pernai vasarą bitininkystės pramokę jos vaikai Monika ir Justas jau tampa tikraisiais pagalbininkais ūkyje.
|
|
