Iš „Žilviną“ kaitinusių emocijų liko tik legenda

Užgęsta šviesos. Salės gale įsižiebia nedidelė lempa. Sutraška paleista kino juosta. Nušvinta ekranas. Šiandien filmas bus ne apie meilę. Ir ne apie karą, net ne apie didvyrius. Filme niekas nešaudys ir negaudys, ašaros neišspaus saldi bučinio scena. Šiandien pagrindinis filmo veikėjas – Kretingos kinoteatras „Žilvinas“.

65-erių kretingiškė Zina Pilkauskienė su nostalgija prisimena tuos metus, kai kino teatras „Žilvinas“ klestėjo.

Kretingos miesto legendos „Žilvino“ istoriją, leidžiantis į prisiminimus, galima sekti tarsi dramatišką kino filmą: pirmoje scenoje „Žilvinas“ išnyra didingu pavidalu – erdvus, kvepiantis dažais, išpuoštas spalvingomis afišomis. Veiksmas prasideda.

„Žilvinas“ Kretingoje buvo pastatytas 1965 metais – žiūrovams duris atvėrė erdvus, pusę tūkstančio žiūrovų talpinantis, naujausius filmus rodantis kino teatras. Tada mieste prasidėjo kino epocha, kultūrinis Kretingos pavasaris – apie dramatišką šios istorijos baigtį, kaip gerame filme, niekas nė negalėjo numanyti.

„Žilvinas“ nebuvo vien tik kino teatras. Kretingai tai buvo daug daugiau. Čia virė kultūrinis gyvenimas: kretingiškius kviesdavome ne tik į filmus. Kino teatre veikdavo parodos, vykdavo susitikimai su režisieriais, vaikai kurdavo spektaklius, prieš filmus scenoje pasirodydavo šokėjai ir aktoriai. Mūsų darbas neapsiribojo vien gerų, populiarių filmų demonstravimu. Dirbome su žiūrovais – reikėjo visiems įtikti, žinoti skonį, paskatinti ateiti dar kartą. Todėl bendradarbiaudavome su mokyklomis, organizacijomis, rengdavome kino pristatymus, festivalius, patarimus ir atrakcijas“, - pasakojo iki pat kino teatro žlugimo kino filmų judėjimo redaktore dirbusi kretingiškė Zina Pilkauskienė.

Pasak jos, ir tarybiniais laikais „Žilvine“ veikė profesionalus marketingas – kino teatro darbuotojai žinojo, kaip sudominti ir kaip privilioti žiūrovą. „Žilvino“ darbuotojai žinojo ne tik Kretingos, bet ir kiekvieno rajono kaimo žiūrovų kinematografinį skonį.

„Kino teatrų sistema Kretingos rajone buvo griežtai sustyguota. Mano darbas būdavo suplanuoti, kitaip tariant, sustatyti filmų judėjimą: kur, kada ir kokie bus rodomi filmai. Rajone veikė 30 kino teatro punktų, kino įrenginiai buvo ir vežiojami. Todėl reikėdavo mėnesiui tiksliai numatyti, kiek kino seansų bus, kurie filmai bus rodomi tik Kretingoje, o kurie – vežami ir į kitus punktus. Be „Žilvino“ rajone veikė ir kiti dideli kino teatrai Salantuose, Darbėnuose, Kartenoje. Kaimuose taip pat stovėjo kino įrengimai. Tačiau prieš planuojant filmų judėjimą, visų pirma tuos filmus kruopščiai atrinkdavome“, - sakė Z.Pilkauskienė.

Kas kiek laiko visi kino direkcijos darbuotojai vykdavo į Klaipėdą – į filmų peržiūras. Jose „Žilvino“ specialistai nuspręsdavo, kurie filmai sulauks žiūrovų antplūdžio.

„Per tiek darbo metų jau žinojome, ko nori Salantai, kas tiktų Kretingai. Išmanėme savo žiūrovo skonį, kartais filmus užsakydavome net savo lankytojų pageidavimu. Kretingiškių skonis buvo toks – visi „Žilvino“ žiūrovai ėjo iš proto dėl indų filmų. Juos galėdavome sukti nuo ryto iki vakaro, ir salė vis tiek kaskart būdavo pilna. Kiek ašarų išverkta – indų meilės istorijos, šokiai ir dainos buvo tikrai užvaldžiusios Kretingą“, - prisiminė Z.Pilkauskienė.

„Žilvino“ žiūrovai mielai rinkdavosi komedijas, detektyvus, tačiau ne itin mėgo lietuvių režisierių darbus, vangiai rinkdavosi filmus, kurie versdavo įtemptai mąstyti.

„Buvo toks gruzinų filmas „Atgaila“ – puikiai išreklamuotas, tačiau žiūrovų apie juodus Stalino darbus taip ir nesudomino. Matyt, buvo pernelyg rimtas, sunkus. Įdomus dalykas – tuomet, kaip ir dabar, žmonės mėgo kovinius, veiksmo filmus. Nekeista, kad salė lūždavo, kai rodydavome „Zoro“, „Kinkongą“. Atgimimo priešaušryje savo žiūrovams galėjome pasiūlyti ne tik tarybinių respublikų filmus – gaudavome ir amerikietiškų, itališkų kino filmų“, - pasakojo Z.Pilkauskienė.

Visus to meto „Žilvino“ rekordus sumušė filmas „Jėzus“ – nors buvo rodomas po keletą kartų per dieną, visi norintys vis tiek netilpdavo į salę, buvo neįmanoma gauti bilietų. Tuo metu kino teatre būdavo rengiami trys filmų seansai – pirmasis prasidėdavo 17 val., paskutinis – 21 val. Dienos laikas priklausydavo vaikiškiems filmams. Nors, kaip prisimena Z.Pilkauskienė, animacinius filmus mielai žiūrėdavo ir suaugusieji – prieš prasidedant filmui paprašydavo ne tarybinio gyvenimo reklamos, o „Na, palauk“.

„Prieš filmus visada rodydavome šalies kroniką – apie kolūkius, melžėjų, audėjų, verpėjų pasiekimus. Buvo laikmetis, kai visi būdavo priversti žiūrėti filmus apie Leniną. Tačiau žiūrovai buvo kantrūs ir ištroškę kino. Juk per televizorių tiek filmų, kiek rodo dabar, nebuvo, internetas neegzistavo. Todėl kino teatras buvo geidžiama pramoga, visiems prieinama išeiga – juk kino teatre vykdavo net pasimatymai. Vaikinai visada merginoms pirkdavo bilietus – tada jie kainavo nebrangiai, tik 20 arba 50 kapeikų. Dabar į filmus madinga neštis užkandžių – tarybiniais laikais apie tai negalėjo būti net kalbos. Salėje visada budėdavo budėtoja, todėl jei kas smarkiau šnarendavo, būdavo uždegamos šviesos ir nemandagus žiūrovas kaip mat išaiškinamas. Pasitaikydavo ir girtų – tekdavo stabdyti filmą ir išprašyti triukšmadarį“, - prisiminė Z.Pilkauskienė.

Vis dėlto, nežiūrint nemalonių smulkmenų, Z.Pilkauskienė „Žilvino“ žiūrovus prisimena kaip kultūringus ir skonį turinčius žmones. Kitaip ir negalėjo būti – į kino teatrus patekdavo tik itin aukšto meninio lygio filmai, kurie teikė malonumą ir akiai, ir širdžiai. Daugelį metų tai buvo ir auklėjamoji priemonė: „Žilvine“ veikė „Nykštukų“ klubas. Jame vaikai kurdavo spektaklius, kuriuos rodydavo prieš filmus – net labiausiai išdykę mažyliai atėję į kino teatro užsiėmimus tapdavo paklusnūs ir geri.

„Dirbdami su vaikais auginome savo žiūrovą. Lavinome jo skonį. Net kaimuose žmonės, kurie turėdavo šitiek darbų, rasdavo laiko kinui. Jo seansai vykdavo kasdien ir norinčiųjų į jį patekti niekada netrūkdavo. Ten, kur kino teatrų nebuvo, filmus nuveždavo kino mechanikai. Kaimai buvo gyvi, kino teatrai – taip pat“, - anuos laikus prisiminė Z.Pilkauskienė.

Ji prisipažino, kad vis dar tebejaučia nostalgiją tam laikmečiui, kai „Žilvinas“ ūžė nuo projektų, sumanymų. Niekas nesitikėjo dramatiškos pabaigos – daugybę metų buvęs kultūros židiniu, traukos ir jaunimo užimtumo centru, „Žilvinas“ atėjus nepriklausomybei žlugo. Z.Pilkauskienė įsitikinusi, kad kartu su juo žlugo ir daugiau dalykų.

„Prasidėjus nepriklausomybei neatsirado nė vieno, kas būtų norėjęs finansuoti kino teatro veiklą. Prasidėjo kažkokia nužmoginimo politika. Pirmoji netekau darbo. Tuometinis kino teatro direktorius Tonis Butkus pasiūlė rodyti videofilmus. Ištvėriau tik mėnesį – morališkai buvo per sunku rodyti neskoningus, smurto, sekso filmus. Norėjome kovoti dėl „Žilvino“, kalbėjome, kaip išlaikyti kino teatrą – kokias kavines, pramogas prie jo steigti. Tačiau niekas neturėjo pinigų ir supratimo, nuo ko pradėti. Jei tarp mūsų būtų buvęs mėgėjas rizikuoti – Kretinga iki šiol turėtų kino teatrą „Žilvinas“, - įsitikinusi Z.Pilkauskienė.

Tačiau drąsos tada niekam neatsirado: „Žilvino“ legenda nutrūko 2002 metais – pastatas buvo nugriautas, aplinką puošę medžiai - nupjauti, o daugybę metų visos Kretingos traukos centru buvusį kino teatrą pakeitė prekybos centras. Liko tik gražūs prisiminimai: apie dailininkų pieštas filmų afišas, triukšmingą fojė ir gyvą kino salę bei ten dirbusius kūrybingus žmones, kuriems kinas buvo daugiau negu darbas.

„Norėtųsi geru žodžiu paminėti tuos, kuriuos vis dar prisimenu ir su kuriais teko dirbti tuos įsimintinus, veiklius metus. Mums puikiai vadovavo direktorius Tonis Butkus, kartu dirbo vyriausiasis inžinierius Gediminas Kuklys, inžinierius Pranas Grigalauskas, filmų tikrintoja Irena Anužienė. Juk filmo juosta kartais nutrūkdavo ir per jo demonstraciją – tekdavo ją skubiai klijuoti. Visada pasirengęs būdavo kino teatro vairuotojas Donatas Milius. „Žilvinas“ buvo išskirtinė organizacija, kurioje dirbo šeimos ir kurioje visada svarbiausias tikslas buvo skleisti kultūrą“, - kalbėjo Z.Pilkauskienė.

• Rašyti komentarą (23)