|
|
|
Motiejus Valančius buvo ir sodininkas
„Mažiausiai paliesta ir paslaptingiausia vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos pusė yra jo privatus gyvenimas. Kaip kiti to meto didikai, kortom jis nelošė, medžioklės nemėgo, pokyliai jam nebuvo prie širdies, tačiau mėgo tabaką, kurio pats ir užsiaugindavo. Mažai kam tėra žinoma, jog mėgstamiausias vyskupo laisvalaikio užsiėmimas ir buvo sodininkystė“, - Motiejaus Valančiaus 210–osioms gimimo metinėms surengtoje konferencijoje naujomis spalvomis vyskupo paveikslą praturtino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas Tomas Petreikis. Paveikė sodininkystės mada Istoriniai šaltiniai apie M.Valančiaus pomėgį sodininkystei, anot T.Petreikio, tėra kuklūs. Galimybės užsiimti sodininkyste M.Valančiui atsivėrė po 1850 m., kai jis tapo Žemaičių vyskupu. „Šalia savo namo Varniuose M.Valančius įsiveisė sodą, kuriame mėgo leisti laisvas valandas, skaityti, gurkšnoti mineralinį vandenį“, - monografijoje apie Motiejų Valančių užsiminė istorikas Vytautas Merkys. Nors M.Valančiaus vyskupystės Varniuose laikais - nuo 1850 iki 1864 m. - sodas supo visą jo namą, tačiau konkrečių duomenų apie sodo dydį ir jame augintus augalus nėra. Varniuose jam buvo paskirtas vyskupystės administratoriaus Simono Giedraičio pastatytas medinis namas, prie kurio jis jau atrado užveistą sodą, kurį pats toliau puoselėjo ir tobulino. Per pusantro šimto metų, kurie skiria mūsų dienas nuo M.Valančiaus laikų, neatpažįstamai pasikeitė vyskupo namų aplinka ir nieko autentiško iš jo sodo neišliko. Todėl T.Petreikis M. Valančiaus–sodininko portretą teigė atkūręs pagal namų užrašus, įrašus botanikos knygų paraštėse bei amžininkų atsiminimus. Priežastys, paskatinusios vyskupą užsiimti sodininkyste, tikino mokslininkas, nėra žinomos, nes M.Valančius apie šios veiklos motyvus viešai nėra kalbėjęs. Jį paveikti galėjo sodininkystės mada, kuri XIX a. sparčiai plito dvarų ir klebonijų aplinkoje. O meilę gamtai, miškui, medžiui vyskupas atsinešė iš savo tėvų namų. Itin domėjosi vaistažolėmis Sodininkystė buvo tapusi aistra, M.Valančiui teikusi fizinio darbo malonumą, poilsį ir atgaivą. Pats savo rankomis jame triūsė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. 1859-ųjų Žemaičių vyskupystės žinyne–kalendoriuje, kuris dabar saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyskupas pasižymėjo: „1859-ųjų kovo 11 dieną pirmą kartą išėjau dirbti į sodą. Sniego visiškai nebuvo, termometras rodė du laipsnius šilumos, bet po to, kai peršalau, įsitikinau, kad išėjau per anksti“. Sodininkaudamas jis pasiremdavo ir populiaria to meto botanikos literatūra. Sprendžiant pagal susirašinėjimą su Simonu Daukantu, vyskupas buvo įsigijęs dvi pastarojo išverstas ir išleistas knygeles apie augalininkystę: S. Strukovo „Pamokymas apie auginimą taboko“ ir B.Grunardo „Parodymas kaip apynius auginti pagal naujuosius patyrimus“. T.Petreikis neslėpė, jog prieš metus Kauno antikvariate jam pavykę įsigyti M.Valančiui priklausiusį vilniečio sodininko Juozapo Strumilos knygos „Šiaurės sodai“ antrąjį tomą, kuriame palikti, manoma, paties vyskupo pabraukymai tose dalyse, kur kalbama apie gydomuosius augalus bei sodo gėles. Ankstesnį, 1834 m., šios knygos leidimą buvo įsigijęs ir botanikas pranciškonas Jurgis Ambraziejus Pabrėža. „Suprantama, kodėl jį domino vaistažolės, nes į šeštą dešimtį įžengusiam vyrui sveikatos problemos - vis aktualesnės, tad jai stiprinti ir ligoms gydyti reikėjo augalų, kurių pats ir galėjo užsiauginti. Spėjama, kad vyskupas augino per 20 rūšių vaistažolių: agurkles, aguonas, debesylus, artemisijas, raktažoles, ramunes, melisas, šalavijus, juozažoles, ožiažoles, bitkrėsles ir kt. Tarp pabrauktų vaistinių augalų aptinkame ir paprastąjį tabaką. Kiek yra žinoma, po 1845 m. plaučių ligos M.Valančius nustojo rūkęs, bet sode, reikalui esant, galbūt vėl buvo pradėjęs auginti tabaką ir sukti cigarus“, - mano T.Petreikis. Vienintelis sodo reliktas Gėlių vyskupas augino nedaug: pabrauktų randama tik rožių, gvazdikų, tulpių, lelijų. T.Petreikis neabejoja, kad vyskupas, kaip daugelis to meto sodininkų, augino vaistinių balzamitų, nes M.Valančiaus 1859 m. vestuose Žemaičių vyskupystės kalendoriuose–žinynuose jis aptiko du šio augalo lapus. Šiuo metu tai – labai retas, senoviškas augalas, itin madinga M.Valančiaus laikų žolė, kuri dėl eterinių aliejų turėjo ir knygos kvepalo reikšmę. Botaniko J.Strumilos žodžiais, dėl stipraus malonaus kvapo, lapai ir žiedai dedami tarp drabužių, maldaknygių lapų, kaip natūralus parfumas. Šie identifikuoti 1859 m. knygoje aptikti vaistinės balzamitos lapeliai yra vienintelis M.Valančiaus sodo reliktas, pasiekęs mūsų dienas. Keturiolika metų išgyvenęs Varniuose ir puoselėjęs savąjį sodą, po 1863 m. sukilimo Muravjovo-koriko įsakymu M.Valančius buvo iškraustytas į Kauną. Paskutinį sykį pavaikščioti po savo sodą jis galėjo tik 1866 m., kai gavo leidimą aplankyti Palūksčio dvare, prie Varnių, gyvenusią sunkiai sergančią seserį. Be tėviškos rankos likęs sodas pamažu keitė savo veidą, kol 1875 m. ganytojui mirus, šis jo kūrinys liko kitų vyskupiją valdžiusių dvasininkų žinioje. Be tikro šeimininko sunyko švietėjo puoselėtas sodas, ir mūsų dienų nebepasiekė nė vienas vaismedis.
|
|
