Lietuvoje išpopuliarino nykštukinius pinčerius

Jokūbave gyvenantys šunų augintojai Larisa ir Sergejus Soponaru yra Vokietijoje išvestos nykštukinių pinčerių veislės pradininkai Lietuvoje, ir jų veislynas „Simpatija“ yra stambiausias šalyje. Modernioje veislyno šunidėje laikiną prieglobstį suranda ir svetimi šunys.

Larisa ir Sergejus Soponaru su savo veislyno senbuviais - nykštukinių pinčerių pora Goriku ir Liusia, kurie pirmieji buvo atvežti į Lietuvą.

Viešbutyje – šildomos grindys

Aukšta gyvatvorė nuo pagrindinio kelio, ties Klaipėdos rajono riba, užgožia švelnių spalvų statinius: čia prieš 9 metus klaipėdiečiai L. ir S.Soponaru apsigyveno patys ir prie namo įkurdino veislyną. Be 28 nykštukinių pinčerių šiose valdose dar šeiminkauja: 4 vokiečių aviganiai, 2 Sibiro haskiai ir 1 rotveileris.

„Įprastai pas mus – tylu, šunys sukyla tik pajutę nepažįstamus žmones, - pinčeriams pasitikus skardžiabalsiu skalijimu, paaiškino L.Soponaru. – Jie yra labai prieraišūs ir ištikimi šeimininkams, bet su svetimais elgiasi atsargiai“.

Pinčeriai įkurdinti antrajame dviaukštės šunidės su šildomomis grindimis aukšte. Iš 28 šios veislės šunų 6 – jaunikliai, 2 iš jų netrukus su naujais šeimininkais išvyks į Italiją. „Turime ir 9 senbuvius, kurie pas mus gyvena 11 metų, nuo pat veislyno pradžios, nė vienas iš pirmųjų įsigytų šunų nenudvėsė“, - kalbėjo Larisa.

Šunidės apačioje įrengtas viešbutis - „svečiams“ skirti 6 atskiri kambariai. Kiekvienam globotiniui tenka po 5 kv.m ploto, su langu bei išėjimu į lauko voljerą. „Savo augintinius, išvykdami atostogauti, mums atveža pažįstami. Šunys pas mus gali būti nuo 2 dienų iki 1 mėnesio, o kartais – ir pusmetį. Turime specialaus maisto pagal kiekvieno pomėgį“, - sakė šeimininkai.

Palakstyti - penkis kartus

Vilkšuniai, rotveileris ir haskiai gyvena lauke, atskiruose voljeruose su elektra apšildomomis būdomis. Būdoje dega 60 W lemputė, kuri ją ir apšildo: kai lauke minus 20, būdoje – plius penkiolika. Tačiau Sibiro haskiai ne itin mėgsta šilumą, dažniausiai net žiemą užmiega lauke“, - aprodydamas šunų valdas, pasakojo Sergejus.

Šunų viešbutyje – ideali švara, pro apatinę angą keturkojai gali išbėgti į lauko voljerą.

Visi šunys kasdien po 5 kartus yra paleidžiami pasilakstyti: „Mūsų šunys pakaitomis po teritoriją laksto nuo aštuntos ryto iki vienuoliktos vakaro. Dėl to atvykstančių žmonių ir prašome, kad mums praneštų. Gyvūnas negali būti uždarytas tarp keturių sienų: reikia, kad jo raumenys dirbtų bei vystytųsi“, - kalbėjo veislyno savininkai.

Šunides kasdien po kelis kartus jie dezinfekuoja ir kvarcuoja, kad jose nesiveistų parazitai.

Veislynas „Simpatija“ pateisina savo vardą ne tik dėl švaros ir tvarkos, bet ir itin darnių santykių su šeimininkais: kiekvienas augintinis turi savo vardą ir džiaugsmingai atsiliepia juo šaukiamas, kiekvienas stengiasi pelnyti šeimininkų meilę.

Išleisti į kiemą, jie meilingai šokinėja aplink šeimininkus, o šie nesupainioja, regis, tokių viens į kitą panašių augintinių. Paklausti, kuris iš jų kažkuo ypatingesnis, atsakė: „Kiekvienas yra savitas, kiekvienas nusipelno meilės“.

Sužavėjo taisyklinga forma

„Kartais man atrodo, kad aš ir gimiau su šunimis“, - juokavo Larisa, paklausta apie pomėgį veisti ir rūpintis šunimis. Jai pritarė Sergejus: „Esame „sobačnikai“, o tai yra tam tikra diagnozė. Šuo suteikia tiek gerų emocijų, jog jo neįmanoma nemylėti, tik jį reikia pažinti. „Šunininkas“ negali būti blogas žmogus, gal todėl su žmona tarpusavyje ir nesipykstame“.

Larisos ir Sergejaus bendro gyvenimo pradžia buvo ir draugystės su šunimis pradžia. „Sergejus turėjo aviganį, bet, gimus vaikui, jį teko atiduoti, nes visi vienam kambaryje nebesutilpome. Aviganis buvo gerai išmokintas ir dar ilgokai tarnavo policijoje, - pasakojo L.Soponaru. – Bet ilgesys šuniui nerimo. Sykį su dukra prieš pirmąją klasę nuėjome į turgų pirkti batų, ir parsinešėme rotveilerio veislės šuniuką. Dresavome jį, vyras dalyvaudavo sportinėse bei paklusnumo varžybose“.

Soponaru šeima įsigijo ir kitų veislių patinų, juos vežė į parodas. 2000-aisiais, būnant Europos čempionate Poznanėje, pirmąkart ir pamatė nykštukinius pinčerius. „Šie labai patiko, nes yra lyg miniatiūriniai dobermanai, tačiau labai taisyklingų formų, trumpaplaukiai ir neturi specifinio kvapo“, - prisiminė Larisa.

Šunys yra gyvenimo būdas

Pirmoji pinčerių pora Gorik ir Liusia šiandien - jau „Simpatijos“ veislyno senbuviai ir, juokavo jų šeimininkai, garbės piliečiai. Jie atsivedė 4 vadas, - jose būdavo nuo 1 iki 7 šuniukų.

Savo nykštukinius pinčerius L.ir S.Soponaru vežioja po parodas, dažniausiai vyksta į Lenkiją, Rusiją, Baltarusiją. Apie gausybę jose pelnytų laimėjimų liudija taurės bei „rozetėmis“ nukabinta svetainės siena.

Šeimininkai neslėpė, kad „aukso amžius“, kada pinčerio jauniklis kainavo 2,5 tūkst. Lt, jau seniai praėjęs. „Užsienyje jų kainos svyruoja nuo 1 tūkst. iki 500 eurų. Lietuvoje situacija gerokai prastesnė. Pastebėjome tokią tendenciją: lietuviai derasi, kad tik kuo pigiau įsigytų šuniuką. Nors atvyksta brangiausiais mersedesais, bet visiškai nesidomi, kuo ta veislė ypatinga ir koks šuniuko charakteris“, - atviravo Sergejus.

„Šunys yra mūsų darbas ir poilsis, šunys – tai mūsų pasaulis. Jų net palikti vienų negalime, su jais keliaujame po parodas, o kartu – ir pailsime. Neslėpsime: būna, jog mes juos geriau suprantame negu žmones: gyvūnas yra be „falšo“, labai jaučia žmogų, - jeigu jam rodysi meilę, jis tau atsakys dar didesne meile“, - kalbėjo L. ir S.Soponaru.

Larisa dar dirba ir Lietuvos kinologų draugijos Klaipėdos medžioklinių šunų klube „Auksinis fazanas“, kuris kasmet gegužę rengia regionines šunų parodas Žibininkuose.

Nykštukinis pinčeris arba cvergpinčeris yra išvestas Vokietijoje. Tai – labai gyvybingas, energingas ir stiprus šuo su gerai išsivysčiusiu sargo instinktu. Jo ūgis – 25-30 cm, ilgis – apie 40 cm, svoris – 4-6 kg. Būna rudos ir juodos spalvos arba abiejų spalvų.

• Rašyti komentarą (2)