|
|
|
„Negaliu būti be žirgo, plunksna kinkyto“
Padvarių globos namuose prieš 4 mėnesius apsigyvenęs Kazimieras Jablonskis nustebino darbuotojus savo kūrybos kraičiu, kurį kas savaitę papildo vis naujais eilėraščiais. „Aš negaliu būti be savo žirgo, plunksna kinkyto, kuris nulakina mane į neaprėpiamas minčių erdves“, - poetiniais sakiniais apie kūryba nuspalvinto savo gyvenimo esmę prabilo 57-erių vyras.
Jis sakė, jog dideliu poetu tikrai nesijaučiąs ir savo kūryba nesigiriąs, tik norįs ją parodyti kitiems – gal šiais žmonių sumaterialėjimo bei visuotinės depresijos laikais ji įkvėps kitiems pasitikėjimo bei vilties ir nors trumpam pakylės juos ligi dangaus. O jis pats būsiąs labai laimingas, jei jo poezijos mūza nedūlės įsprausta į segtuvus ir galės pasitarnauti kitiems žmonėms. Todėl Padvarių globos namuose netrukus ketinama surengti K. Jablonskio poezijos vakarą. Likimas šiam žmogui nelėmė turėti šeimos bei nuosavų namų, tačiau leido su ypatingai skvarbiu neįgalaus žmogaus pajautimu panirti į jį supančio pasaulio gelmę, patyrinėti jo slėpiningas jusles. „Potraukį poezijai pajutau dar vidurinėje mokykloje: rašydavau į stendą, leidau sienlaikraštį. Mokyklos suolui bei popieriui patikėjau ir savo pirmąją meilę – ji ir apsigyveno mano pirmajame eilėraštyje“, - atviravo K.Jablonskis. Baigęs tuometinę Veterinarijos akademiją, ilgus metus dirbo veterinarijos gydytoju Klaipėdoje, vadinamajame Mažajame kaimelyje. Vyras neslėpė gyvenęs audringą lėbautojo gyvenimą, per kurį ir netekęs šeimos. „Bet mano turtas – nepragertas: kol rašau, tol gyvenu. Derlius imamas rudenį, o maniškis derlius yra mano asmeninio gyvenimo praeities ir dabarties veidrodis“. Skuodiškis, kilęs iš gausios šeimos, kurioje augo aštuoni vaikai ir ligi šiandienos visi - sveiki ir gyvi, prieš atvykdamas į Padvarių globos namus, 5 metus gyveno Stonaičių pensionate, Plungės rajone. Iš ten ir atsivežė savo kūrybinį palikimą: 5 storus segtuvus, kiekviename jų – per 500 eilėraščių. Kūrybos proveržis, anot pašnekovo, pliūptelėjęs po artimų žmonių netekčių – motulės, tėtušio, pusbrolių mirčių. Savo liūdesį patikėjęs popieriui, nuo tada ir tapęs plunksnos vergu, priklausomu nuo eiliavimo. „Mano rinkiniuose dominuoja dvejopas požiūris – psichologinis ir filosofinis, gilinuosi į žmogaus būties ir gamtos temas. Dabar įlipau į šeštąjį savo „baltąjį laivą“ – atvėriau duris į savo minčių pasaulį, jos suplauks į dar vieną segtuvą, - vaizdingai ir su autoironijos gaida kalbėjo K.Jablonskis. - Aš viską apgalvoju: mintis renku po trupinėlį, dėlioju jas lyg brandžius grūdus. Ir kai jų užtenka, sėdu ir ataudžiu tai, ką apmečiau iš anksto. Po to palieku ramybėje, o po kelių dienų atsiverčiu pasižiūrėti: būna malonu, jei nėra rimtų stiliaus bei rimavimo klaidų. Ir tada Jablonskis vėl kinko plunksną į savo žemaituką, ir toliau aria kūrybos dirvoną“. Vyras pasidžiaugė turįs itin gražų lietuvišką vardą bei pavardę: Kazimiero – šventojo ir Lietuvos globėjo bei įžymaus tautos kalbininko – Jablonskio. Ir manąs, jog yra jų globojamas iš aukštybių. Pensionate K.Jablonskis yra susikūręs savo gyvenimo režimą: be kūrybai skirto popietinio laiko, iš ryto jam labai svarbu – higiena bei sportas. „Nuo vaikystės mėgstu švarą. Ir čia žiūriu tvarkos, kad nebūčiau pradvisęs. Kasryt, nežiūrint oro, sportiniu ėjimu nužingsniuoju 4 km ligi Kretingos ir atgal arba pasuku į Kašučių pusę - 4 km nupėdinu per 40 minučių. Tai duoda jėgų ir peno mintims“, - apie savo kasdienybę kalbėjo vyras.
|
|
