|
|
|
Fotografės nuotraukose: autentiškas miško žvėrių gyvenimas
Aštuoniolikmetė Aistė Mažonaitė, gyvenanti Mikoliškių kaime, save vadina gamtos vaiku: ji su fotoaparatu rankose gali valandų valandas klaidžioti po miškus dėl vienintelio gero kadro. Vidinė pajauta ir gyvūnų psichologijos, elgsenos išmanymas A.Mažonaitei leidžia nepastebėtai prisėlinti prie gyvūnų ir įamžinti įstabius gamtos vaizdus: miške auštantį rytą, ant šakos tupintį ir žvitriomis akimis besidairantį paukštį, nosimis orą uodžiantį šerną, kirtavietėje laigančią stirną ar tolyn per pievą beskuodžiančią rudąją lapę.
„Gamtos fotografai laikosi taisyklės, kad negalima trikdyti laukinių gyvūnų gyvenimo. Geras fotografas gyvūnų turi likti nepastebėtas“,- fotografų darbo užkulisius atskleidė A.Mažonaitė, kuri laikosi principo įamžinti tik natūralius gamtos vaizdus, jų specialiai nedailinant. A.Mažonaitės nuotraukose - įstabūs gamtos vaizdai, kurie miškų augmeniją ir gyvūniją atveria visu grožiu. Jaunosios fotografės dėka jais pasidžiaugti gali ir visuomenė – nuotraukos eksponuojamos seniūnijoje, publikuojami gamtos temoms skirtuose leidiniuose, įvertinami per konkursus, kuriuos organizuoja medžiotojams skirtos televizijos laidos. Savo patyrimais ir fotografijomis A.Mažonaitė pasidalija ir interneto svetainėje, kurioje buriasi gamtos fotografai. Žino žvėrių gyvenimą „Kuo bjauresnės oro sąlygos, tuo geriau fotografuoti, nes tuomet yra lengviau prisėlinti prie žvėries, - pasakojo A.Mažonaitė. – Kartą buvo didelė dulksna ir nuojauta mane nuvedė į vieną miško kirtavietę. Ten išvydau stirną su jaunikliu, prie kurių pavyko labai arti prieiti – buvau gal 20 metrų atstumu. Stirnos taip manęs ir nepastebėjo, nes slėpiausi už eglių“. A.Mažonaitė pripažino, kad taip sekasi ne kiekvienąkart – kartais miške praleidus visą dieną, namo grįžta be gerų kadrų. Tačiau jai nėra didesnio malonumo, kaip jausti laukinės gamtos pulsą – žinodama, kad karštą vasarą žvėrys dienomis išsislapsto, A. Mažonaitė keliasi trečią ar ketvirtą valandą ryto ir kartu su kirtėjais patraukia į mišką. „Ji priaugusi prie gamtos. Nuo mažens daug bendravo su medžiotojais, todėl savaime įgijo žinių apie žvėrių ir kitų miško gyvūnų gyvenimą. Miškas jai tapo savas“,- mano Aistės tėvas Romas Mažonas, kuris yra Mikoliškių girininkijos girininkas. Dabar, R.Mažonas tikino, jo dukra kai kuriuos gyvūnus ar augalus geriau pažįsta negu jis – įamžinusi nežinomą paukštį ar grybą, ji nenurimsta, kol knygose neranda jo pavadinimo ir apibūdinimo. Medžioja su fotoaparatu A.Mažonaitė juokiasi prisiminusi, kokie nepavykę buvo pirmieji fotografijos bandymai, kuriais norėjo įamžinti savo mylimą šunį – vokiečių aviganį. Per keletą metų ji ne tik mėgėjišką fotoaparatą pakeitė į profesionalų, bet ir išmoko fotografavimo subtilybių. Miškas A.Mažonaitės objektyvo taikiklyje atsirado, kai ji kartu su tėvu keliaudavo į medžiokles. Mergina sėdėdavo atskirame medžiotojų bokštelyje, tačiau jos ginklas buvo ne šautuvas, o fotoaparatas. „Ir ji daugiau pamatydavo negu mes! Po medžioklės žiūrėdami Aistės nuotraukas, nustebdavome, kaip jai vienintelei iš mūsų pasisekė išvysti tiek gyvūnų“,- prisiminimais dalijosi R.Mažonas. Daug laiko su medžiotojais praleidžianti A.Mažonaitė tapo jų pomėgio metraštininke: ne tik užfiksuoja medžioklės akimirkas, bet ir apie jas sukuria dokumentinius filmus. Paslaptys, kaip prisėlinti
A.Mažonaitė pasakojo, kad žvėrys labiau baidosi išgirdę kažką judant negu pamatę fotoaparato blykstę. „Gal jiems tai primena žaibavimą? Bet juos išgąsdina ne blykstė, o fotoaparato garsas“,- sakė A. Mažonaitė, kuri žino paslaptis, kaip prisėlinti prie žvėries ir likti jo nepastebėtai. Maskuojančia apranga vilkinti A.Mažonaitė artinasi prie žvėries tol, kol jis nusisukęs, o šiam atsigręžus – ji atsitupia ir sustingsta. „Žvėrys pastebi tik judančius objektus. Tačiau stirnos gali tyrinėti aplinką ir įsižiūrėti, kas yra ne taip, - pasakojo A.Mažonaitė. – O kartą lapė bėgo tiesiai į mane – ją aš stebėjau atsitūpusi. Priartėjusi lapė pradėjo eiti ratu, kol vėjas pasisuko iš mano pusės. Kai užuodė žmogaus kvapą, lapė pabėgo.“ Dėl gerų kadrų A.Mažonaitė pasinaudoja ir kita gudrybe. Kai važiuodama tėvo automobiliu, pastebi žvėrį, pavyzdžiui, briedį ar stirną, pravažiuoja šiek tiek toliau ir apsisuka. Grįždamas tuo pačiu keliu atgal, R.Mažonas prilėtina automobilio greitį, o Aistė iš jo išsiridena ir sustingsta. Žvėris akimis nuseka nuvažiuojantį automobilį ir nepastebi, kad tuo metu jo link sėlina fotografė. Kiekviena nuotrauka turi istoriją „Žvėrys patys žmogaus nepuola. Nebent tada, kai jis yra sužeistas arba su jaunikliais, kurie patys negali pabėgti“,- pasakojo A.Mažonaitė. Nors jai yra pavykę įamžinti ir retų paukščių, tačiau ji griežtai laikosi etikos taisyklės – paukščių negalima fotografuoti prie jų lizdų. „Paukščių jaunikliai negali pabėgti, o fotografuojant lizdą galima išgąsdinti jų motiną“,- paaiškino gamtos fotografė. A.Mažonaitės prisiminimuose – daugybė istorijų, kaip pavyko įamžinti vieną ar kitą gamtos reiškinį: štai fotografuojant bebrų gyvenimą, jai tereikėjo plaukioti valtele, o jos nė kiek nesibaiminę bebrai plaukė visai šalia. Tačiau A.Mažonaitei reikėjo nemažai pavargti, kol nufotografavo baikštųjį paukštį – tulžį: paukštis vis nuskrisdavo, dar prie jo neprisiartinus. A.Mažonaitė pasidžiaugė, kad jai pavyko pamatyti šernų patinų kautynes, tačiau jų nespėjo nufotografuoti. Įamžinti tokią žvėrių gyvenimo sceną būtų viena A.Mažonaitės svajonių, tarp kurių yra ir troškimas objektyvu pagauti vilką. Prie šerniukų – per metrą Bene labiausiai A.Mažonaitei įsiminė per laukiminę medžioklę Margių miške 2009 metais pastebėtas būrys šernų – 13 be motinų likusių jauniklių nebuvo tokie baikštūs ir arti prisileido žmones. Metro atstumu prie šėryklon atėjusių šerniukų galėdavusi prisiartinti A.Mažonaitė ne tik gaudydavo įspūdingus kadrus, bet ir stebėdavo žvėrių gyvenimą. „Svarbu neatrodyti didesniam negu šernas. Jei jiems kildavo įtarimas, imdavau čepsėti kaip ir jie. Tuomet jie pamanydavo, kad aš turbūt - irgi šernas ir į mane nekreipdavo dėmesio“,- linksmai pasakojo A.Mažonaitė. Suteikę jai privilegiją sėdėti artimiausiai šerniukų buvojimo vietos esančiame bokštelyje, medžiotojai pamažu ir patys susidomėjo šios bandos gyvenimu. Jie į mišką atvažiuodavo ne tik medžioti, bet ir atsiveždavo savo šeimos narius, kad ir šie galėtų šernus pamatyti iš arti. Tyrinėjo šernų gyvenimą Ši šernų šeimyna tapo ir A.Mažonaitės, kuri mokosi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiojoje gimnazijos klasėje, tyrinėjimo objektu. Dvejus metus šernų šeimą stebėjusi A.Mažonaitė savo patyrimus ir pastebėjimus aprašė moksliniame darbe „Išlikimas gamtoje“, kuris pateko į Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinį etapą. „Pastebėjau, kad jauniklius atsiveda jau pirmametės šernų patelės, nors paprastai šernai subręsta tik antraisiais gyvenimo metais. Per anksti jauniklių atsivedusios šernų patelės yra nepajėgios nei jų tinkamai užauginti, nei apginti. Be to, pirmamečių šernų palikuoniai yra silpnesni, prasčiau išsivystę. Dėl to, kad šernai anksčiau atsiveda jauniklius, yra kaltas žmogaus kišimasis į gamtą: šeriamiems šernams reikia mažiau rūpintis išlikimu ir jie greičiau subręsta“,- pasakojo A.Mažonaitė. Dukrai pritarė ir R.Mažonas: „Medžiotojai konkuruoja dėl žvėrių ir juos nori išlaikyti savo teritorijoje: kuo daugiau žvėris šersi, tuo daugiau jų ir turėsi. Jei pats žvėrių nemaitinsi, jie iškeliaus į kitą mišką, kur yra šėryklų. Žmogus žvėris vilioja net su kvapais, kurie imituoja įvairius skonius. Tai – visa valgykla žvėrims, į kurią jie atėję gauna šratų porciją“. Įsitikinusi, kad ne visi medžiotojai elgiasi etiškai, kad galėtų pakeisti jų požiūrį į gamtą ir paskatintų elgtis kultūringai, A.Mažonaitė ketina pati tapti medžiotoja. Mergina su miškais, gamta sieja ir savo ateitį – mano pasirinksianti miškininkystės ar gamtosaugos srities studijas.
|
|
