|
|
|
„Azahielle“: tarp dviejų pasaulių
„Vertinkite idėją, o ne meniškumą“,- pristatydama savo pirmąją knygą – ezoterinį romaną „Azahielle“, sakė kretingiškė Loreta Stonkutė. Jos debiutas literatūroje įsimintinas: paprastų žodžių ir simbolių kalba autorė skaitytojams pabandė atverti žmogaus jaučiamą, bet jo protui nepažinų pasaulį, kurį pavadino sunautiška būtimi.
- Ėmėtės „rizikingo“ žanro – parašėte ezoterinį romaną. Nebijojote likti nesuprasta? - Negalėčiau kurti nieko kita, kaip, matyt, ir tie autoriai, kurie rašo tik vaikams arba istorinius romanus – juk jie tik tuo gyvena. Aš sukuosi kitokiame pasaulyje – užsiimu joga, meditacija, domiuosi ezoterija. Kol kas girdžiu tik gerus „Azahielle“ skaičiusių žmonių atsiliepimus – visi jie knygą suprato labai savitai. Visada skaitytojų prašau įžvelgti idėją, esmę, o už jos išraišką – atsiprašinėju. Mano knyga nėra meniška, nes rašau taip, kaip kalbu, o mano kalba nėra sodri, turtinga. Kai parašiau „Azahielle“, labai abejojau, ar ją iš viso verta leisti. Juk kiekvienam jo paties padarytas darbas atrodo pats svarbiausias, bet ar taip mano ir kiti? Todėl knygos rankraštį daviau paskaityti savo buvusiam vyrui, žinodama, kad jis pasakytų teisybę, net jei ji ir būtų nemaloni. Kadangi vyras dirba spaustuvėje, manęs pasiteiravo, ar galėtų romaną parodyti ir leidyklos redaktorei. Žinoma, sutikau. Ji skaitydama iš pradžių dar taisė rankraštyje buvusias gramatines klaidas, o vėliau taip susidomėjo siužetu, kad jas visai pamiršo – ši žinia man buvo didelis padrąsinimas. - Kaip gimė „Azahielle“? - Parašinėdavau ir seniau, tad kai kurios knygos dalys buvo sukurtos dar mokykliniais laikais. Jos taip ir gulėjo neužbaigtos, kol jas prisiminiau per šiemetines žiemos atostogas, kai maniau išprotėsiu nuo nieko neveikimo. Neturėjau jokių reikalų, todėl nusprendžiau, kad tai ir bus pats tinkamiausias metas padaryti neatliktą darbą. Visą romaną parašiau per 2-3 savaites, labai greitai – per porą savaičių – knyga buvo ir išleista. Matyt, taip lemta buvo – tikiu, kad aukštesnės jėgos daro įtaką mūsų gyvenimui, nors tai pajauti tik atsigręžęs atgal. Tada supranti, kad ne be reikalo taip viskas klostėsi ir kur link kelias vedė. Pats rašymo procesas buvo labai įdomus – visą laiką praleidau prie kompiuterio, o pertraukos buvo tik tam, kad pamiegočiau ir pavalgyčiau. Netaupiau savęs, ir naktį keldavausi rašyti, kad ko nors rytą nepamirščiau. Minčių buvo tiek daug – tik spėk rašyti, atrodo, kad kažkas iš aukščiau diktuotų. Anksčiau esu rašiusi ir poeziją – kiekvieną knygos skyrių pradedu jos nuotrupomis. Knygos rašymas buvo geriausia patirtis mano gyvenime, pabėgimas nuo tikrovės, meditacija. - Galima suplanuoti darbus. Bet kaip „suplanuoti“ įkvėpimą rašyti? - Labai mėgstu kiną, todėl iš pradžių peržiūrėjau daug filmų, kurie sukūrė savitą nuotaiką, „įjungė“ fantaziją. Tai ir buvo tas kabliukas, kuris mane ištraukė į kitokią realybę. Gera aktorių vaidyba paliko didelį įspūdį, todėl neatsitiktinai aktoriais tapo ir mano knygos veikėjai. Žiūrėdamas filmą, nejučia bandai įsivaizduoti, koks aktorius yra realiame gyvenime, ar jis tikrai tiki tuo, ką vaidina. Matyt, minčių srautas pritraukė reikalingą informaciją – kaip tik tuo metu per televiziją pamačiau laidų apie aktorių gyvenimą, o juose savo patyrimais dalijosi ir aktoriai iš mano matytų filmų. Aktoriai išties supanašėja su savo vaidinamais herojais, netgi pradeda sirgti panašiomis ligomis kaip ir jie, ypač jei įkūnija realiai gyvenusią istorinę asmenybę. Tai tarsi lengva šizofrenijos forma. - Kas Jus pastūmėjo į literatūrą? - Džiaugiuosi, kad mokydamasi Šilalėje turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją Aušrą Baublienę, o universitete, kur studijavau lietuvių filologiją ir etnologiją – puikius dėstytojus, skatinusius įžvelgti giluminius, esminius aspektus, tokius kaip kolektyvinė sąmonė. Klaipėdos universiteto dėstytoja Aleta Chomičenkienė, dėsčiusi sanskritą, padėjo suprasti, kaip kiekvienas žodis veikia pasąmonę ir joje įsišaknija. Pas Igorį Vėtrovą mokiausi astrologijos ir taip mano pažinimas nuo ženklų išaugo į didesnius simbolius – planetos sistemas, kurios sąveikauja tarpusavyje. Respublikinės jogos mokyklos įkūrėjo Levo Bechako dėka patyriau jogos, meditacijos galią. Visa tai padarė įtakos mano kūrybai. - Tačiau šių dalykų neišmanantis skaitytojas gali likti nesupratęs romano? - Taip nemanau. „Azahielle“ skaitė žmonės, kurie su joga ir ezoterija neturi nieko bendra, tačiau jie pasakojo, kad buvo įdomu ir suprantama. Knygoje yra daug išorinio veiksmo, jos siužetas aiškus ir gana įtemptas. Norėdama, kad be meditacijos skaitytojui kiltų vaizdiniai, knygoje aprašiau situacijas, kurios iš karto jam padėtų įeiti į tam tikrą būseną. Pavyzdžiui, kai esi ant skausmo ar mirties ribos, pasidaro labai aišku, kas gyvenime svarbiausia. Skaitant Bibliją, Vedas, Koraną ar kitus religinius raštus, galima istoriškai įsivaizduoti juose aprašomus vaizdus ir įvykius, tačiau gilų tekstų pažinimą pajauti per meditacijas. Gali pajausti aprašomą dvasinį pasaulį, tačiau jį paprastai apibūdinti žodžiais – ne. Ir supranti, kad rašiusieji religinius raštus apie tai bandė pasakoti per šito pasaulio simbolius. Mano knyga yra bandymas mano žodynu papasakoti apie tai, koks yra dvasinis pasaulis. Rašydama „Azahielle“ nenorėjau „prisirišti“ prie vienos kultūros sistemos ir knygoje aukštesnes būtybes, kurios krikščionybėje būtų vadinamos angelais, o indiškoje kultūroje – asurais, pavadinau savo žodžiu – sunautais. Ši forma padeda atsiskirti nuo žmogaus sąmonėje esančių įvaizdžių, nes įprastai angelas įsivaizduojamas kaip baltos spalvos būtybė su sparnais. O sparnai tėra tik simbolis, kuris išreiškia daugiau galimybių dvasiniame pasaulyje. - Kas yra sunautai? - Gal dėl Rytų tradicijos įtakos manau, kad žmogus yra būtybė, kuri vystymosi ir tobulėjimo kelią pradeda ne nuo žmogaus prado. Evoliucijos kelyje bakterijos mokosi kvėpuoti, maitintis – taip auga ir jų sąmonė. Atsiranda augalas, kuris trokšta judėti ir keisti vietą – taip tampa gyvūnu. Šis stebi žmogų ir tobulumo mokosi iš jo. Natūraliai gamtoje katės ir šunys dergtų kur panorėję, tačiau mokydamiesi iš žmogaus, jie eina prieš instinktus ir darosi protingesni, bando pamėgdžioti žmogų, kuris viską gali, moka, žino. Ir žmogus turi troškimą kažko didesnio – jis jaučia Dievą, aukštesnę būtybę, ir nori būti į jį panašus. Sunautu įvardiju būties apraišką po žmogaus. Bakterijos sąmonė yra mažytė, todėl jos gyvena didžiulėmis kolonijomis ir veikia kaip vienas organizmas. Taip yra: kuo mažesnė sąmonė, tuo didesnis individų skaičius gyvena kartu kaip vienetas. Angelo, arba sunauto, sąmonė yra didesnė už žmogaus, ir jis egzistuoja vienas. Kai vyras ir moteris – kartu, jų sąmonė gali augti, didėti, plėstis kitame lygyje. Vyriškas pradas yra aktyvus, o moteriškas – pasyvus: šios energijos rūšys sudaro esybę. Atskirai jos neturėtų kaip pasireikšti: kaip diena be nakties ar šviesa be tamsos. Tai yra bendra sąjunga. Knyga ir pasakoja apie tai, kaip žmogus ieško antros pusės, kad jie kartu kaip vienetas atliktų savo misiją – evoliucionuotų ir pasiektų sunautišką lygį. O tuomet pradedama mąstyti apie Dievo lygį. - Ar sunautu galima tapti tik po mirties? - Remiuosi kabalistine teorija, kuri teigia, kad aukščiausio lygio būtybės aukojasi ir nusileidžia į žemesnį lygį, kad mokytų juos. Tapti žemesnio lygio būtybe sudėtinga, nes tuomet negali realizuoti visų savo galimybių. Kaip žmogaus sąmonė, perkelta į bakterijos, panašiai žmogaus kūne jaučiasi sunautai. Riboti fizinių galimybių, jie veikia, tiksliai nežinodami, ką daro, tačiau pasikliaudami vidine nuojauta. Kai jie paliks žmogaus kūną, grįš į natūralią sunautišką būseną. - Ką reiškia knygos pavadinimas ir piešinys, kurie tarsi veidrodinis atspindys pavaizduoti ant abiejų knygos viršelio pusių? - Azahielle – tai to sunauto, apie kurį rašau, vardas. O vaizdas iš abiejų knygos pusių simbolizuoja tarsi dvi akies vyzdžio puses: kai stengiamės suprasti pašnekovą, žiūrime jam į akis, o jis į mus žvelgia iš kitos pusės. Nors piešinys juodas, bet kai išspausdinome knygas, nustebome pamatę, kad jo viduryje atsirado spalvų – melsva, rausva, gelsva. Šis piešinys sudaro judėjimo įspūdį, o judėjimas – tai gyvybė. Labai mėgstu įvairius optinius piešinius, kurie įveda į meditaciją. Naudojant šį piešinį taip pat galima medituoti, nors jis yra pats paprasčiausias variantas. Kaip ir pasaulis yra labai paprastas – nežinosi, kurioje jo pusėje esi. Visą laiką įsivaizduojame, kad mes esame svarbiausioje vietoje, tačiau kas gali pasakyti, kad tikrai stovime kojomis žemyn – juk esantieji kitoje pasaulio pusėje galvoja tą patį. Skaitytojas gali mąstyti, kad jis bando suprasti knygą, bet gali pajausti, kad yra atvirkščiai – knyga bando suprasti jį, kaip jis mąsto. DOSJĖ • Loreta Stonkutė gimė Kretingoje prieš 33 metus. „Kartais pagalvoju, kiek daug iki šio amžiaus buvo pasiekęs Kristus, kad jį jau nukryžiuoti norėjo. O kiek mažai nuveikusi esu aš“,- šypsojosi L.Stonkutė, suteikusi progą skaitytojams ją „nukryžiuoti“ už knygą. • Dešimt metų L.Stonkutė gyveno Šilalėje, vėliau grįžo į Kretingą ir Pranciškonų gimnazijoje baigė dvyliktą klasę. Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete įgijo kalbotyros magistrą (tyrinėjimo sritis – istorinė gramatika). • L.Stonkutei teko dirbti mokytoja Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje ir Klaipėdos Ievos Simonaitytės pagrindinėje mokykloje, vėliau – Klaipėdos etnokultūros centre. • L.Stonkutės profesinė veikla visiškai pasikeitė gimus sūnui Perkui, kuriam dabar - šešeri. „Kai augini vaiką, paties gyvenimas tarsi sustoja, tai laikas, kai gali permąstyti savo tikslus. Mečiau patikimus darbus ir perėjau visai į kitą sritį“, - kalbėjo L.Stonkutė, kuri šiuo metu dirba masažuotoja, veda jogos ir meditacijos užsiėmimus, gilinasi į astrologiją.
|
|
