|
|
|
Ir po 50 metų džiaugiasi galėdami būti kartu
Stropelių kaime gyvenantys Magdutė ir Antanas Duobliai netrukus švęs auksines vestuves. Anot jų pačių, gyvenime visko būna – sunkesnių ir lengvesnių dienų, bet svarbiausia, kad šiandien jie - kartu.
M. ir A.Duobliai susipažino Kalnalio bažnyčioje. Draugystė tęsėsi apie pusmetį. Kaip tuomet buvo priimta, nusprendus tuoktis, surengė žvalgytuves - apsilankė vieni pas kitus. Buvo žiūrima, iš kokios šeimos kilusi jaunoji ar jaunasis – ar šeimoje negirtuokliaujama, kaip tvarkomasi namuose, nes buvo manoma, kad tai turės įtakos ir susituokusiųjų gyvenime. Magdutė gyveno Barzdžių Medsėdžių kaime. Tačiau po vestuvių apsigyveno pas vyrą Stropeliuose, kur ir šiandien abu tebegyvena. Kai jiedu tuokėsi, Magdutė buvo devyniolikos metų, Antanas - kiek vyresnis – dvidešimt septynerių. Civilinę santuoką įformino Kretingoje vasario mėnesį, o bažnytinė santuoka įvyko balandžio 9 dieną Kalnalio bažnyčioje. Tada buvo surengtos ir vestuvės, kurios tęsėsi net tris dienas. Iš pradžių vestuvės vyko jos tėvų namuose, vėliau – Antano. Vestuvės buvo didelės - su tikrais muzikantais, gaspadinėm ir vaišių nukrautais stalais. Net kunigas buvo parvežtas pasisvečiuoti. Nuotakos suknelė buvo ilga ir rožinės spalvos, specialiai siūta vestuvėms Kretingoje. Tačiau dabar M.Duoblienei atrodo, kad ji ištekėjo būdama per daug jauna, nors, kaip pati sako, nuo likimo nepabėgsi. Prisimindamas jaunas dienas ir savo pažintį su Magdute, A.Duoblys sakė, kad ji jo dėmesį patraukė, nes buvo „gražiai nuaugusi ir turėjo ilgus plaukus“. Metams bėgant Duobliai susilaukė keturių vaikų. - Pirmoji gimė Janytė, paskui - Stasytė, - sakė pašnekovė savo suaugusias dukras vis dar švelniai vadindama mažybiniais vardais. Vyras iš pradžių kiek ir sutriko – norėjęs sūnaus, o čia viena po kitos dvi dukros į pasaulį atėjo. Todėl kai po kiek laiko gimė sūnus Antanas, o vėliau - ir Ignas, jis pasijuto be galo laimingas. Auginti vaikus nebuvo lengva – reikėjo rūpintis ne tik jais, bet ir dirbti kolūkyje. Dažnai darbai būdavo sunkūs – reikėdavo į pėdus rišti nupjautus linus, rugius, ravėti daržus. A.Duoblys dirbo fermoje bei taip pat įvairius laukininkystės darbus. Pasak pašnekovės, kartais ji rasdavo minutėlę laisvo laiko ir rankdarbiams – mezgė kojines, pirštines, siuvinėjo pagalvėlių užvalkalus, kilimėlius. Tėvai, patys sunkiai dirbdami, neleido tinginiauti ir vaikams - pratino juos prie darbo. Gal todėl jie dabar esą gali džiaugtis, jog visi vaikai užaugo dorais žmonėmis. Šiandien Duobliai jau turi ir devynis anūkus. Vaikai rūpinasi, ir kad tėvai atšvęstų auksines vestuves. M.Duoblienė prisipažino, kad pati tą dieną pasipuoš naujais rūbais: juk - vestuvės, ir ne bet kokios, o auksinės. M.ir A. Duobliai sako esantys laimingi, kad penkiasdešimt metų pragyveno kartu. O juk skirtis dabar labai madinga. Jos nuomone, dabar dauguma skyrybų įvyksta dėl laisvo žmonių gyvenimo – ir turėdami šeimas „nori lakstyti kaip vėjai po laukus“. - Būna, kad ir mes susipykstame, net nesikalbame, bet po kiek laiko pykčiai praeina ir vėl bendraujame. Juk nenugyvensi visą gyvenimą nesusipykęs,- sakė M.Duoblienė, kurios nuomone, namų trys kertės vis tik gula ant moters pečių.
|
|
