Šokis „užkabino“ ir atvedė į Muzikinį teatrą

„Kiekvieno žmogaus tikslas yra daryti tai, ką jis moka geriausiai. Aš neuždirbu milijono, bet stengiuosi surasti save prasminguose dalykuose. Šiandien aš dirbu tokį darbą, kuris man teikia tikrą malonumą“, - kalbėjo 23-jų kretingiškis Artūras Ženčius, Klaipėdos muzikinio teatro trupės šokėjas, diplomuotas renginių režisierius ir Klaipėdos universiteto studentų šeštadieninių TV6 laidų „universitetai.lt“ vedėjas.

Vis ilgėjosi šokio

Dar besimokydamas Marijono Daujoto vidurinėje mokykloje, A.Ženčius pasižymėjo veržlumu ir veiklumu, jo buvo pilna visur: nesyk laimėjo prizines vietas Motiejaus Valančiaus skaitovų konkurse, su bendraminčiais buvo susibūrę į sportinių triukų grupę „Saltukai“. Dvylika metų jis šoko sportinius šokius Alfonso Mačėno vadovaujamame kolektyve „Ritmas“.

„Man geriausiai yra skaityti ir suprasti šokio kalbą“, - tvirtino jau diplomuotas režisierius, dirbantis Klaipėdos muzikinio teatro šokėju, Artūras Ženčius.

Vaikinas prisipažįsta, jog pabaigęs mokyklą kaip ir dažnas jaunas žmogus sprendė dilemą – ką pasirinkti, kas geriau – dirbti širdžiai mielą darbą ar užsidirbti kuo daugiau pinigų. Racionalus protas jam padiktavo pasirinkti konkrečią specialybę, todėl vaikinas įstojo mokytis statybos inžinerijos. Bet po metų suvokė, kad tai – ne jam ir perėjo į režisūros studijas Klaipėdos universitete.

„Buvo akimirkų, kai norėjosi mesti ir režisūrą, nes išvis nebeliko laisvalaikio. Ilgainiui supratau: kuo žmogus daugiau užimtas, tuo labiau jis gali realizuoti save. Šiandien gailiuosi, kad mokykloje turėjau daug laisvo laiko, bet jo tinkamai neišnaudojau“, - atviravo Artūras.

Vaikinas ilgėjosi šokio, ir nurimo tada, kai jį vėl surado. Nors jo, kaip būsimo renginių režisieriaus, diplominis darbas – uostamiestyje surengtas festivalis su kūrybinėmis dirbtuvėmis „Kultūringa gatvė“ - buvo įvertintas kaip itin pasisekęs Klaipėdos savivaldybės jaunimo renginys, tačiau visgi geriausiai jis jaučiasi šokdamas.

Išbandė ir breiką

Klaipėdos muzikiniame teatre A.Ženčius įsidarbino dar būdamas studentu ir šoka jau trečius metus. Iš draugo sužinojęs, kad teatre yra reikalingi vyrai šokėjai, nuėjo. „Mane priėmė, nes be pramoginių šokių dar šokau breiką. Mane buvo „užkabinusi“ ir gatvės kultūra: duetu šokdavau su vienu geriausių Lietuvoje breiko šokėjų Mantvydu Žilinsku–Ozu, iš jo mokiausi patirties. Visos išmoktos pamokos pravertė ir atėjus į Muzikinį teatrą“, - pasakojo Artūras, patikindamas, jog tikrų balerūnų teatre tėra vienetai, tačiau nepriimami ir šokėjai iš gatvės.

Teatre, jis tvirtino, šokąs įvairius šokius - nuo klasikinių ligi modernių šiuolaikinių. „Tačiau ligi solisto man – dar toli. Nebent pasitaiko ekstra atvejis, kada reikia pakeisti pirmaisiais numeriais šokančius kolegas“, - tvirtino A.Ženčius.

Jo darbo diena – neįprasta: 10 - 13 val. ir 18 – 21 val., o sekmadieniais – nuo 10 iki 14 val. Jei spektaklis ilgesnis, vakaras darbe užsitęsia ir iki 22 val. Artūras laisvas būna tik pirmadienį, tądien dažniausiai jis sugrįžta į Kretingą aplankyti namiškių.

Kasdienybėje romantikos - maža

Artūro žodžiais, šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre šoka apie 20 šokėjų – perpus vyrų ir moterų. Tame būryje be jo šoka dar vienas kretingiškis, taip pat buvęs A.Mačėno auklėtinis, Aurimas Andrijauskas, į teatro sceną atėjęs iš „Žuvėdros“ kolektyvo.

Šokio kasdienybėje didelės romantikos, anot pašnekovo, nebelieka, vien - sunkus darbas per repeticijas. Kas rytą šokėjams pravedama baleto pamoka, nes klasika yra visų šokių pagrindas. Grimo kambariuose šokėjai patys pasirengia spektakliams: „Paprastą grimą užsidedame patys, grimuotoja reikalinga tik sudėtingesniais atvejais“.

Tačiau ir kasdienybėje, vaikino žodžiais, esti pragiedrulių: Artūrui įsiminė ypač įspūdingos flamenko pamokos, kurias pravedė choreografė iš Anglijos Doly Henry. Smagu buvo mokytis šokti spektaklyje „Prarastos sielos“, kurį statė iš Belgijos atvykusi lietuvė choreografė Rasa Alksnytė.

Paklaustas, kuriame teatro repertuaro spektaklyje jam labiausiai patinka šokti, A.Ženčius nė nedvejojo: „Spektaklyje pagal Algimanto Raudonikio žodžius „Skinsiu raudoną rožę“. Tai – itin linksmas, mielas kūrinys, kurio siužetas – kažkiek nusaldintas, su meksikietiškų muilo operų prieskoniu. Bet žiūrovams jis neša itin gerų emocijų“, - sakė šokėjas.

Artūras atviravo, jog jam labai norėtųsi prisiliesti prie šokio naujovių, todėl svajonėse jis puoselėja viltį išbandyti save ir kituose kolektyvuose, kad per šokį galėtų tobulėti.

• Rašyti komentarą (5)