|
|
|
Matę įmonės gimimą, klestėjimą ir pokyčius
1963-ieji buvo tie metai, kai Kretingos gatvėse jau nebe pavieniui pradėjo burgzti sunkvežimiai, keleiviniai autobusai ir patys pirmieji taksi automobiliai: įsikūrė Kretingos autotransporto įmonė, kuri po keleto metų buvo pripažinta viena perspektyviausių Lietuvoje. Kretingos autobusai siuvo ne tik po visą Lietuvą, bet ir po Tarybų Sąjungą, o gausybė sunkvežimių žymėjo rajono kelių plėtrą.
Kretingiškis Jonas Jonkus autotransporto įmonėje pradėjo dirbti tais pačiais metais, kai ji buvo įkurta. Vienoje darbovietėje išdirbęs 40 metų ir 8 mėnesius, J.Jonkus matė visą įmonės gimimą, klestėjimą bei pokyčius. „Visų pirma, autotransporto kontora teikė krovinių pervežimo paslaugas – sunkvežimiais po visą Kretingos rajoną vežiodavome keliams reikalingą žvyrą, smėlį, akmenis, skaldą. Teko išvežioti ir paštą. Pradėjo kursuoti autobusai – jie važinėdavosi po kaimus, miestus ir net už Lietuvos ribų. Galiausiai buvo įsteigta ir taksi paslauga“, - pasakojo J.Jonkus. Vyras prisiminė, kad iš pradžių transporto Kretingoje buvo labai nedaug, įmonė turėjo prastą techninę bazę, beveik viskas buvo daroma lauke, beveik nebuvo pastatų. O ir technikos kokybė vairuotojams kartais tapdavo tikru išbandymu. „Vis dėlto nors pradžia buvo sunki, viskas labai greitai keitėsi. Autotransporto įmonė turėjo savo benzino kolonėlę, buvo sukurta itin gera automobilių remonto bazė. Tuo metu už remontą buvo atsakingas labai talentingas inžinierius Kęstutis Dubinskas. Jis sugebėjo bazę sutvarkyti taip, kad jos pažiūrėti atvažiuodavo ekskursijos. Dirbtuvių teritorijoje veikė televizija, radijas. Tuo metu įmonei priklausė ir Kretingos bei Palangos autobusų stotys“, - kalbėjo J.Jonkus. Pasak jo, anuo metu Kretingos rajono, kaip ir visos Lietuvos, keliai buvo pustuščiai – į Kauną autobusų vairuotojai važiuodavo siauru keliu per Dubysą, kuris, esant šiandieniniam automobilių srautui, beregint užsikištų. „Kadangi automobilių buvo labai nedaug, žmonės viešuoju transportu naudodavosi itin dažnai. Autobusai būdavo sausakimši – 18 vietų mašinoje tilpdavo 54 keleiviai. Pavyzdžiui, norėdami į Kretingą nuvažiuoti budriškiai įlipdavo į autobusą, važiuodavusį į Mikoliškius, o iš ten – Kretingą. Taip keleiviai aukodavo savo laiką, kad tik gautų vietą atsisėsti. Bilietai būdavo nebrangūs, svarbiau buvo į autobusą patekti. Beje, nebrangi buvo ir taksi paslauga – žmonės važiuodavo ten, kur reikia, dabar gi gerai pamąstytų“, - sakė J.Jonkus. Tuo metu autobusai nebūdavo šildomi, todėl žiemą šitiek prisigrūdus keleivių, vairuotojui belikdavo tik druska valyti šąlančius ir garuojančius langus. Ne visi autobusai būdavo vadinamieji minkštieji – kietais taip pat tekdavo nuvažiuoti ne vieną kilometrą.
„Kadangi vienu metu dirbau Kretingos autotransporto įmonei priklausiusiame Palangos autobusų parke, kasdienybe tapo ekskursijos į Leningradą, Rygą, Taliną, Tartu, Minską, Brestą. Rytą išvažiuodavome, vakare jau būdavome vietoje. Iš pradžių į keliones išleisdavo po du vairuotojus, vėliau taupant visas krūvis atitekdavo vienam. Yra buvę, kad taip norėjau miego, jog turėjau sustoti ir pamiegoti – keleiviai buvo taip įmigę, kad šio mano poelgio net nepastebėjo. O paprastai gelbėdavausi gerdamas kavą arba kramtydamas kavos pupeles“, - prisiminė J.Jonkus. Autotransporto įmonės, kretingiškių iki pat šiol vadinamos ATĮ, suklestėjimą taip pat labai gerai prisimena nuo 1982-ųjų ten dirbti pradėjęs dabartinis autobusų parko direktorius Vytautas Ročys. Pasak jo, aukščiausią veiklos viršūnę ATĮ pasiekė 1988 metais. Tuo metu įmonėje dirbo 370 žmonių, paslaugas teikė 111 krovininių automobilių, 55 autobusai ir 21 taksi. Tuo metu Kretingos autotransporto įmonė buvo vadinama viena perspektyviausių Lietuvoje. Smukimas prasidėjo Vyriausybei priėmus sprendimą įmonę išskaidyti. „1991 metais ATĮ buvo išskaidyta į autotransporto įmonę ir valstybinį autobusų parką. Po metų buvo įregistruotas autobusų parkas – jame dirbo 103 žmonės, važinėjo apie 50 autobusų. Dar po trejų metų parkas buvo perorganizuotas į specialiosios paskirties bendrovę. Dirbti liko 98 žmonės. 2005 metais Kretingos rajono sprendimu autobusų parkas buvo pertvarkytas. Smukimas prasidėjo 1995-aisiais, kada parkas prarado tiesioginį Susisiekimo ministerijos finansavimą. Kai tapau bendrovės vadovu, įmonė „Sodrai“ buvo skolinga 600 tūkst. litų, mokesčiams – pusę milijono. Atlyginimai vėlavo 3 mėnesius, o bendrovės nuostoliai siekė 1 mln. 200 tūkst. litų. Jam panaikinti prireikė net dešimtmečio. Tik porą metų Autobusų parkas jau duoda pelno“, - kalbėjo V.Ročys. Tačiau, jo nuomone, Autobusų parkas nuostolingas būdavęs ir tarybiniais laikais – jo nuostolius visada dengdavo ATĮ. Pasak direktoriaus, keleivinis transportas visada būna nuostolingas. „Apie 1987-uosius į kaimus autobusai važiuodavo po keturis ar penkis kartus. Viešasis transportas buvo itin lankstus žmonių patogumui – juk retas tada turėjo nuosavą automobilį. Važiuodavo visi, dabar važiuoja tik tie, kurie turi lengvatas ar automobilis staiga sugedo. Be to, sovietmečiu kelionė autobusu būdavo labai pigi – nuvykti į Palangą kainuodavo tik dvidešimt kapeikų“, - pasakojo V.Ročys. Jis vis dar prisimena Kretingos centre, dabartinio „Mėguvos“ viešbučio vietoje stovėjusią autobusų stotį. Tačiau ilgai ji ten neišsilaikė – ir tuomet buvo laikomasi nuomonės, kad infrastruktūra neturi būti centre, kad techninė miesto dalis privalo būti miesto pakraščiuose. „1973 metais buvo pastatyta nauja autobusų stotis Šventosios gatvėje. Statė ją labai ilgai – tai turėjo įtakos tam, kad labai greitai stoties pastatas buvo pripažintas nebetinkamu naudoti. Užtempus statybas, sudrėko sienos, pakenkė tai, kad labai ilgai neuždengė stogo. Todėl 1994 metais ekspertai konstatavo, kad praėjus vos porai dešimtmečių nuo statybų pabaigos stotis yra avarinės būklės“, - sakė V.Ročys. Jau keletą metų Kretinga autobusų stoties nebeturi, senoji, stovėjusi prie „Mėguvos“, gyva tik prisiminimuose. Koks bus trečiosios Kretingos miesto autobusų stoties likimas – taip pat neaišku: investuotojai šiuo metu neturi pinigų naujam projektui. Vis dėlto, V.Ročys įsitikinęs, kiekvieną įmonę į priekį veda ne tik gera techninė ir materialinė bazė, bet ir žmonės. „Autobusų parke visada dirbo puikus darbuotojų branduolys. Jonas Jonkus vienai darbo įmonei atidavė keturis dešimtmečius, turime ir daugiau žmonių, kurie jau dirba daugiau negu 30 metų. Tai labai nusipelnę žmonės, kurie taip pat yra turtas“, - kalbėjo V.Ročys.
|
|
