Būsimasis mokytojas žinių semiasi keliaudamas

Kretingiškis 24-erių Vaidas Samoška apie Aziją gali papasakoti tai, ko jokiuose vadovėliuose ar internetinėse svetainėse perskaityti ir sužinoti neįmanoma. Vaikinas, Danijoje studijuojantis pedagogiką, ketvertą mėnesių keliavo po Aziją, du praleido Indijoje – tam, kad būti mokytoju jį išmokytų ne sausos universitetinės paskaitos, o pats gyvenimas.

Vaidas Samoška Azijoje ir Indijoje praleido pusę metų: vaikinas aplankė Kiniją, Bangladešą, Tailandą, Laosą – šiose šalyse kretingiškis tyrinėjo žmonių gyvenimo būdą, ekonomiką, populiaciją, problemas.

Pusę metų trukusios kelionės po egzotiškas tolimas šalis tikslas nė iš tolo nepriminė turistinio nuotykio – penkiolikos studentų komanda, pasklidusi po tam tikrą pasirinktą regioną, turėjo išsiaiškinti realią ekonominę, politinę, socialinę šalies padėtį. Tad per tuos šešis mėnesius V.Samoškai teko gėrėtis ne tik kvapą gniaužiančia gamta bei architektūra, bet ir akis į akį susidurti su mirtimi bei skurdu, kurio akivaizdoje filme „Lūšnynų milijonierius“ pavaizduotas varganas gyvenimas atspindi tik mažą dalelę tikrovės.

„Kelionės metu gyvendavome pas žmones, vykdavome į vargingus užmiesčius, susitikdavome su vietinių genčių žmonėmis – tokiu būdu siekėm sužinoti kažką naujo, atrasti naujų žinių, informacijos apie tam tikrą regioną, jo gyventojus. Matėme daug mirštančių žmonių, daugelyje vietų mus sutiko skurdas, vaikai gatvėse, didžiulis oro ir aplinkos užterštumas, didžiulės socialinės, globalinės problemos, kurių mes čia, Europoje, jau seniai nebematome. Ypač didelis skurdas yra įsigalėjęs Bangladeše ir Indijoje – ten vyksta baisūs dalykai, tie šiukšlynai, kurie vaizduojami filme „Lūšnynų milijonierius“, - tik dešimtadalis tikrovės. Iš tiesų skurdas ir tie milžiniški lūšnynai, šiukšlynai yra dar didesni“, - pasakojo V.Samoška.

Tačiau nepaisydami neįsivaizduojamo skurdo ir sunkaus gyvenimo, žmonės ten visada šypsosi, yra laimingi ir visada svetingai, kiek tik leidžia išgalės, priima prieglobsčio prašančius keliautojus. Ten svečias prilygsta Dievui ir yra apgaubiamas išskirtine pagarba bei dėmesiu: V.Samoška turėjo galimybę tuo įsitikinti dalyvaudamas tradicinėse kiniškose vestuvėse, stebėdamas šeimų gyvenimą ir valgydamas tai, ką valgo vietiniai.

„Indijoje maistas labai aštrus ir riebus. Valgoma be įrankių – rankomis. Nevalia ir nepagarba maistą liesti kaire ranka – ji skirta tualeto reikalams, valgoma tik dešine. Kinijoje galima paragauti visko, kas net atrodo neįmanoma: valgiau žiurkę. Jei nežinotum, ką valgai, būtų mėsa kaip mėsa. Ragavau kepintų vabalų ir varlę. Tiesa, varlė – maža egzotika, juk jos valgomos ir Europoje“, - pastebėjo V.Samoška.

Ne ką mažiau egzotiški pasirodė ir vieno Kinijos regiono vestuvių papročiai. Kinai, V.Samoškos pastebėjimu, daug rūko, todėl vienas iš būdų parodyti savo svetingumą, draugiškumą ir dosnumą, yra savo svečią apdovanoti cigaretėmis. Vestuvėse dalyvavęs kretingiškis prisiminė, kaip linkėdami laimės vestuvių šeimininkai savo svečiams nuolat duoda po dvi cigaretes.

„Jei rūkai, nespėji net surūkyti, o jau gauni dvi naujas cigaretes. Vestuvės vyksta tris dienas, joms skerdžiami gyvuliai. Per vestuves svečiai suvalgo visą kiaulę – neišmetama niekas, net vištos suvalgomos iki galvos. Beje, kinai ne tik daug rūko, bet ir gausiai vartoja alkoholio. Nė vienas rimtesnis sandėris nepraeina be butelio – net ieškodamas darbo turi išgerti su savo būsimu darbdaviu. Pažinojau vieną vyruką, kuris dirbo teisininku – įvairios sutartys ir kontraktai buvo jo kasdienybė. Tačiau alkoholio pakelti daug jis negalėjo, tad į dalykinius susitikimus veždavosi kolegą, kuris išgerdavo už jį. Kinams labai svarbu, kad su jais kartu išgertum. Tiesa, mūsų atžvilgiu jie buvo tolerantiški – ekspedicijos metu alkoholio vartoti negalėjome, tad kinai pasitenkindavo, kad kartu su jais prie stalo pakeldavome vandens stiklinę“, - keistus kinų įpročius prisiminė V.Samoška.

Kretingiškis prisipažino, kad Kinija jam labai didelio įspūdžio nepaliko: ši milžiniška šalis – tai tarsi Maskva prieš dvidešimtmetį. Ten su įkarščiu klesti tikras komunizmas, šalia kurio puikiai pritampa ir kapitalizmas – Kinijos ekonomika sparčiai auga, kainos gerokai didesnės negu Europoje. Vis dėlto dar labai didelė dalis žmonių yra itin siauro, komunistinio mąstymo, informacija iš už Kinijos sienos sunkiai prieinama, kretingiškis net turėjo problemų naudodamasis internetu. Sparčiai besivystančioje šalyje vis dar gajūs prietarai, o dėl numerologijos kinai eina iš proto.

„Skaičiai 4 ir 14 yra susiję su mirtimi – taigi Kinijoje nėra durų, pažymėtų šiais skaičiais. Šešetas neša sėkmę, aštuonetas – pinigus. Ten automobiliams kurį laiką leidžiama važinėti be numerių – kol laukiama tinkamų. Gerų skaičių kombinacija mašinai kainuoja dvigubai negu eilinė. Vyresni žmonės Kinijoje labai palaiko tradicijas – miestuose visur įrengti feng shui parkai, laisvalaikiu žmonės mokosi taiči ir kitų kovos menų. O jaunimas, kaip ir visame pasaulyje, laisvalaikį leidžia baruose su alaus bokalu.

Kinijoje labai jaučiama Europos įtaka – ne mes vieni kopijuojame naujoves iš Vakarų, kinai taip pat mėgsta kopijuoti tai, kas jiems visai nebūdinga. Beje, viešėdamas Kinijoje, trečiąkart atšvenčiau naujuosius metus – pirmuosius sutikau Indijoje, vėliau sutikau Europoje įprastus ir trečią kartą 2011 metus paminėjau Kinijoje – neišvydau tų per televiziją rodomų įspūdingųjų fejerverkų – kinai mėgsta sprogdinti fejerverkus ant žemės”, - pasakojo V.Samoška.

Visai kitokį įspūdį negu Kinija kretingiškiui paliko Indija – vaikinas teigė, kad šią šalį arba pamilsti, arba imi nekęsti. V.Samoška Indiją pamilo, nes nežiūrint skurdo, tai šalis, kurioje keliaudamas gali patirti visus keturis metų laikus, aplankyti kalnus, dykumas, džiungles, tropikus, milžiniškus miestus ir mažyčius kaimelius.

“Kelionę po Indiją pradėjome nuo Mumbajaus, o baigėme Kalkutoje. Viešėjome Daramšaloje – tai Tibeto miestas, kuriame glaudžiasi Tibeto pabėgėliai, yra įsikūręs pats Dalai Lama. Šiame mieste labai daug baltųjų, Daramšala turtinga dvasinių ir kultūrinių dalykų, kuriuos stengėmės perprasti ten būdami”, - kalbėjo V.Samoška.

Jam šios per pusę metų patirtos gyvenimo pamokos pravers naujame darbe – koledže, kuriame studijuoja kretingiškis, manoma, kad geriausiai elgesio su žmonėmis, psichologijos ir diplomatijos išmokstama keliaujant. Rugsėjį V.Samoška pradės dirbti vienoje mokykloje Danijoje – joje vaikinui teks mokyti itin sunkius paauglius. Toji mokykla – paskutinė stotelė prieš nepilnamečių kalėjimą. Trečiame kurse V.Samoška turės keletą laisvų mėnesių – per juos koledžas sudaro galimybę studentams keliauti ir semtis patirties ten, kur jie nori. Paskutiniame kurse V.Samoškai teks pusei metų iškeliauti į Afriką – kad galutinai užtvirtintų įgytas pedagogines žinias ir jas pademonstruotų rašydamas diplominį darbą.

• Rašyti komentarą (10)