|
|
|
Išbandymai laukia ne tik tėvų
Kretingos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Ingrida Mineikienė teigė, kad nėra tikslios statistikos, kiek mūsų rajono mokinių dėl tėvų emigracijos patiria sunkias psichologines problemas, kurias spręsti reikia specialistų konsultacijų. Anot pašnekovės, tik vėliau, kalbantis su vaiku apie jo netinkamo elgesio, emocinių sunkumų priežastis, paaiškėja, kad jo šeima yra nepilna arba vienas iš tėvų, o gal – ir abu, išvykę į užsienį. - Apie ką dažnai tėvai nepagalvoja, išvykdami į užsienį ir gimtinėje palikdami savo vaikus? - Kad didžiulis išbandymas laukia ne tik jų įsikuriant svečioje šalyje, ieškant būsto, darbo ir panašiai. Ne mažesnes permainas patiria ir jų vaikai – pasikeičia ir jų gyvenimas. Suprantu, kad tėvai į užsienį išvyksta ne iš gero gyvenimo, tai yra visiems sunkus sprendimas. Kita vertus, nėra gerai, net jei tėvai gyvena Lietuvoje, tačiau yra pikti ir suirzę dėl blogo darbo, pinigų stygiaus, o susikaupusias blogas emocijas išlieja ant vaikų. - Kokio amžiaus vaikus jau galima palikti ramesne širdimi? - Ar gali vaikas ramiai išgyventi tėvų skyrybas? Tai neįmanoma. Panašiai ir su emigracija. Tyrimai rodo, kad tėvų emigraciją jautriausiai išgyvena vaikai iki 9 metų. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad nėra amžiaus ribos, kada vaikai dėl tėvų emigracijos nebesijaudina. Kai nėra nors vieno iš tėvų, vaikai visada jaučiasi blogai. Net jei jis – 15-17 metų paauglys. Labai svarbu prieš išvažiuojant tėvams su vaikais pasikalbėti: kaip pasikeis jų gyvenimas, kokie sunkumai laukia, kur kreiptis esant bėdai ir panašiai. Kitaip vaikas gali pasijausti tarsi per vieną dieną sugriuvo visas jo buvęs saugus pasaulis: tėvai dingo, jis pats – kituose namuose, pas kitus žmones. - Kaip vaikas išgyvena tėvų emigraciją? - Jis neretai jaučiasi vienišas, paliktas, o kartais net kaltina save, kad tėvams reikia išvažiuoti. Kartais suaugusieji atvirai savo atžaloms pasako: „Jei dar būčiau vienas, kaip nors pragyvenčiau, bet kadangi auginu jus, vaikus, turiu emigruoti“. Sudėtingiausia vaikui - išgyventi situaciją, kai emigruoja abu tėvai, o jam tenka gyventi su seneliais ar giminaičiais, su kuriais nesieja artimas ryšys. Todėl būtina išvykusiems tėvams kuo dažniau bendrauti su vaikais. Ir kalbėtis ne apie tai, ką reiktų nupirkti, – daug svarbiau - išsišnekėti, kaip praleido dieną, su kokiais sunkumais susidūrė. Lengviau emigraciją išgyvena tie vaikai, kuriuos tėvai reguliariai – kas 2-3 mėnesius - atvažiuoja aplankyti, pabūti. Kiekviena šeima yra kitokia, tačiau kartais vieno ar abiejų tėvų emigraciją galima palyginti su skyrybomis. Juolab, kad ne taip jau retai vienam iš tėvų keletą metų praleidus užsienyje, subyra šeimos. Suaugusieji žino, kad jau niekada negyvens šeimoje, o vaikas – ne, vis dar tikisi sugrįžtant tėvo ar mamos. - Kokie ženklai rodo, kad vaikui per sunku iškęsti emigraciją? - Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaiko elgesys pasikeitė, pavyzdžiui: santūrus pradėjo iššaukiančiai elgtis, protestuoti, o aktyvus – tapo uždaras. Tačiau gali būti ir taip, kad vaikas niekaip neišsiduos, kaip jaučiasi, ir stengsis sutramdyti savo emocijas, nors jį kamuoja apleistumo, vienišumo, liūdesio jausmai, tačiau ateis laikas, kai tie emociniai sunkumai apsunkins jo gyvenimą. Pastebiu, kad suaugusieji neretai vaiko vidinę kančią menkina: „ai, paverks ir nustos“, „praeis“ ir pan. Šiuo metu suaugusieji labai susikoncentravę į darbą ir pinigus, pamiršdami, kaip svarbu formuoti vaikui vertybių sistemą, suteikti emocinę šilumą. - Kuris variantas geresnis: tėvams emigruoti kartu su vaikais, kad šeima būtų kartu, ar atžalas palikti seneliams, giminaičiams? Šiuo atveju vaikai būtų apsaugoti nuo streso, kai reikia staiga prisitaikyti prie kitokio gyvenimo: užsienio kalbos, naujos mokyklos, naujų draugų. - Šiuo atveju reikia iš dviejų blogybių rinktis mažesnę. Jei tėvai Lietuvoje savo vaikui neskyrė pakankamai dėmesio, visą laiką tik dirbo, o realiai jais rūpinosi seneliai, tai gal geriau jis ir liktų savo namuose su seneliais. Tokioje šeimoje tėvai emociškai jau seniau buvo „emigravę“ nuo savo vaikų. Tačiau jei šeimoje yra stiprus emocinis ryšys, tuomet patarčiau emigruoti visai šeimai kartu. Emigravę ir vaikus auklėti giminaičiams palikę tėvai turi susitaikyti su tuo, kad tvirtesnis emocinis ryšys jų atžalas sies ne su jais, o su kartu gyvenančiais žmonėmis. Atrodytų, kad 1-2 metų vaikas dar per mažas suprasti, kas vyksta, tačiau šiame amžiuje formuojasi jo prieraišumo jausmas. Jei tuo laiku motinos nebus šalia – tokio ryšio, kuris galėjo susiformuoti, tarp jų niekada nebeatsiras. - Ar lengvai „susiklijuoja“ šeimos, kai tėvai grįžta pas savo vaikus? - Iki ilgai laukto susitikimo visi gyvena iliuzijomis, kurios vėliau subliūkšta: tėvai tikisi dėkingumo už juodą darbą užsienyje, siųstus pinigus, o vaikai nustemba pamatę, kad tas tėvas, kuris per „Skype“ ar bendraujant telefonu buvo toks draugiškas, ima kontroliuoti, pasako griežtesnį žodį. Reikia laiko, kad šeimos gyvenimas vėl stotų į savo vėžes, visi išmoktų gyventi kartu.
|
|
