Brūkšnio ir taško galia

Informacijos perdavimo būdai per visą žmonijos istoriją keičiasi lygiai taip pat greitai, kokia greita yra žinių tėkmė. XVI amžiuje iš Vilniaus laiškas į Veneciją pirmyn ir atgal nukeliaudavo per 15 dienų. Praėjus vos trims šimtams metų, svarbiai žiniai eiklių žirgų ir drąsių žygūnų nebereikėjo – atsirado telegrafai, po to – telefonai, dar vėliau – greiti lėktuvai. O dabar gi užtenka tik paspausti kompiuterio mygtuką „enter“, ir informacija akimirksniu skrieja į bet kurį pasaulio tašką. Nors prieš šešetą dešimtmečių žinioms gauti dar reikėdavo arklių ir šimtų metrų telegrafo juostelės.

Rūta Tumienė savo darbo vietoje, prie telegrafo aparato, priima siauroje popieriaus juostelėje išspausdintas telegramas.

Šią pastarųjų dešimtmečių šuoliais lėkusią informacijos perdavimo raidą stebėti iš labai arti galimybę turėjo kretingiškė Rūta Tumienė. Ji Kretingos pašte daugelį metų dirbo telegrafiste – Morzės abėcėlę moteris kuo puikiausiai prisimena iki šiol.

„Dirbti į paštą atėjau 1950-aisiais. Tris mėnesius lankiau kursus – mokiausi Morzės abėcėlės. Šią brūkšnių ir taškų sistemą išmokau visam gyvenimui – juk telegrafiste, vėliau telefoniste dirbau iki pat Nepriklausomybės atgavimo metų“, - savo pasakojimą apie Kretingos telegrafą pradėjo R.Tumienė.

Ji prisimena tų ilgų darbo metų rytus, kai į savo postą vėluoti nebūdavo galima nė minutės – lygiai aštuntą valandą ryto Kretingos pašto ryšių mazgą užplūsdavo iš Klaipėdos persiunčiamos telegramos. Brūkšnių ir taškų tauškėjimas liaudavosi tik vidurnaktį.

„Kretingos telegrafas per naktį nedirbdavo – bet jau aštuntą ryto Klaipėda šaukdavo, kad priimtume telegramas. Taigi niekaip negalėjai paslėpti, jog pavėlavai į darbą. Iššifruotas telegramas iš karto perduodavome paštininkams, o šie jas išnešiodavo po visą miestą“, - pasakojo 78-erių R.Tumienė.

Tik senoji Kretingos karta gali prisiminti, kad Kretingos paštas, taigi ir telegrafas, buvo įsikūręs visai kitur, negu dabar veikiantis paštas. Visos to meto žinios suplaukdavo ir ne į visų kretingiškių gerai žinomą „telekomo“ pastatą. Prieš šešis dešimtmečius ir dar seniau Kretingos telegrafas bei paštas veikė dabartiniuose evangelikų liuteronų parapijos namuose. Beje, tada šis pastatas taip pat priklausė evangelikų liuteronų bendruomenei – iš jos paštas nuomojosi patalpas.

„Mano darbo vieta keitėsi kelis kartus – kol liuteronų namuose vyko remontas, ryšių mazgas buvo laikinai perkeltas į dabartines kavinės „Gelmė“ patalpas, kurios žmonių dar vadinamos vydmantine. Po kiek laiko vėl grįžome į Kęstučio gatvę, dar vėliau sulaukėme erdvaus telekomo pastato“, - kalbėjo R.Tumienė. Tuo metu, kai ji, išmokusi Morzės abėcėlę, atėjo dirbti į paštą, jame dirbo 5 telegrafistės ir 2 telefonistės, o į stotį iš traukinio pasiimti laiškų paštininkai šeštojo dešimtmečio pradžioje važiuodavo dar su arkliu. R.Tumienė sako, kad šiais modernių technologijų laikais tai įsivaizduoti turbūt labai sunku.

„Tuo metu telegrafas buvo greičiausias būdas perduoti reikiamą informaciją ar žinią. Jos telegrafu ateidavo juostomis, kuriose brūkšniais ir taškais būdavo užkoduota viskas. Žmonės iš telegramų sužinodavo apie mirtį, gimimą, sėkmę, nelaimę. Didžiausias telegramų antplūdis būdavo tarybinių švenčių metu – prieš Naujuosius metus, spalio šventes vargdavome per naktį, kol visas telegrafo šifruotes perspausdindavome žodžiais“, - prisiminė R.Tumienė.

Pasak jos, tik pirmas įspūdis toks, kad telegrafe dirbę žmonės galėjo žinoti viską apie visus. R.Tumienė pasakojo, kad gaunant didžiulius kiekius informacijos, net minties nekildavo gilintis į svetimus pranešimus, kaip ir klausytis svetimų telefoninių pokalbių.

„Vėliau iš telegrafistės pareigų perėjau dirbti telefoniste. Mano darbo pradžioje visoje Kretingoje buvo gal 50 telefonų. Žmonės iš pradžių net mažai skambindavo – telefonas neįprasta naujiena buvo. O ir tais laikais telefoninio pokalbio sujungimas vykdavo visai kitaip, negu dabar, kai viską padaro technika. Tada telefono ryšį sujungdavome ranka. Telefonistės sėdėdavo prie komutatorių ir sujungdavo pokalbiui. Būdavo galima girdėti, apie ką šneka žmonės, bet negi tai įdomu. Be to, netrūkdavo darbo – sujungęs vieną pokalbį, skubėdavai sujungti kitą“, - pasakojo R.Tumienė.

Modernėjant technologijoms ir ryšių mazgui persikėlus į vadinamąjį telekomo pastatą, Kretingos paštas pradėjo dirbti ir naktimis. Vieną jų R.Tumienė prisimena itin ryškiai.

„Tą naktį, kai Kretingoje įvyko garsusis universalinės parduotuvės apiplėšimas, paštas nebuvo tuščias. Tik vėliau, paaiškėjus, kad įvykdyta didžiulė vagystė, supratau, ką tą naktį pašte veikė du vyrai. Jiems, matyt, buvo pavesta stebėti ryšių mazgą, kad niekas, pastebėjęs, kas vyksta, neatbėgtų skambinti į miliciją“, - svarstė R.Tumienė.

Anot moters, nuo tų laikų pasikeitė ne tik pašto darbo laikas – juk dabar į paštą naktį neužeisi, - bet ir darbo specifika: viskas modernizuota, kompiuterizuota, greita ir patogu.

Tačiau kai kurie dalykai nesikeičia nuo pat tų laikų, kai lietuviai apie priešą pranešdavo laužų šviesomis, kai indėnai kviesdami kitą gentį taikytis siųsdavo šiai pypkę, o tam tikru atstumu kalnuose sustatyti graikai valdovo įsakymus perduodavo rėkdami. Kad ir kokia bebūtų informacijos perdavimo sistema, žmogus niekada nepraras noro bendrauti ir dalintis žinia. Todėl sunku pasakyti, ką rašys ateities vadovėliai – jei mums egzotika atrodo Morzės abėcėlė, galbūt po trijų šimtų metų atrodys neįsivaizduojamai keista, kad kažkada, norint išsiųsti laišką, reikėdavo spausti mygtuką „enter“.

Faktai

Morzės abėcėlės metodą 1830 metais sukūrė Samuelis Morzė. Po septynerių metų jis sukonstravo pirmąjį telegrafo aparatą – jis pakeldamas ir nuleisdamas adatą ant slenkančios popieriaus juostelės rašė taškus ir brūkšnius.

Visiems žinomas tarptautinis pagalbos signalas S.O.S. šifruojamas visai ne kaip frazės „save our souls“ – „gelbėkite mūsų sielas“ trumpinys. Šį trumpinį lengviausia perduoti Morzės abėcėle: trys taškai-trys brūkšniai-trys taškai.

Kaip šiuolaikiniai žmonės, rašydami SMS žinutes, naudoja trumpinius, taip savo trumpuosius kodus turi ir telegrafistai. Pavyzdžiui, jei gautumėte telegramą, kurioje parašyta „73“, reiškia, Jums siunčiami linkėjimai, o „88“ reikštų prisipažinimą meilėje ir bučinius.

Pirmoji telegrama Lietuvoje iš Vilniaus į Peterburgą buvo išsiųsta 1859 metais, o pirmasis telefono skambutis sučirškė tarp Kretingos ir Rietavo dvarų 1882 metais. Buvo praėję vos septyneri metai nuo tada, kai telefono kūrėjui Aleksandrui Belui pirmą kartą pavyko telefonu perduoti balsą.

• Rašyti komentarą (0)