Knyga ir armonika baubliškį lydi visą gyvenimą

Baubliuose gimęs, augęs bei garbaus amžiaus sulaukęs Pranas Lukauskas – vienas šio kaimo šviesuolių, su knyga nesiskiriantis jau septynias dešimtis metų. Sovietmečiu jis buvo garsus kaimo muzikantas, armoniką virkdydavęs vestuvėse, krikštynose, bendrose šventėse. P.Lukauskas – ir žinomas kino mechanikas, kviesdavęs Baublių žmones į naktinius kino seansus.

Armoniką dabar jau retai dėl geliančių pirštų bepaimąs Pranas Lukauskas akių neatitraukia nuo naujausių išleistų knygų.

„Knyga mane lydi nuo tada, kai išmokau skaityti. O skaityti išmokė mama, kai buvau vos penkerių. Pirmosios mano knygos buvo „Elementorius“ ir pasakos. Po to skaičiau viską, kas pakliūdavo po ranka, nes didelio pasirinkimo anuomet nebuvo“, - kalbėjo 75-erių P.Lukauskas.

Jis buvo ir pirmasis Baublių kaimo bibliotekos vedėjas. Šiandien Baublių kaimo bibliotekoje, kurioje sukaupta per 3 tūkst. knygų, P.Lukausko nučiupinėta kiekviena knyga, o kai kurios skaitomos jau antrąkart.

Kartu su žmona Danute užaugintiems Prano vaikams – sūnui ir trims dukterims – bei giminėms bepigu bet kokia proga išrinkti ir dovaną: visiems aišku, kad tai – naujausia knyga.

Nors vyras sakė skaitąs ir užsienio autorių knygas, tačiau jam visada labiausiai patiko lietuvių rašytojai – Vytautas Bubnys, Jonas Avyžius, Juozas Baltušis. Jų pasaulėjauta ir sukurti kaimo žmogaus paveikslai – labai artimi ir pačiam Pranui, nuo kūdikystės įleidusiam šaknis Baubliuose.

Penkiolika metų, ligi Nepriklausomybės, dienomis jis dirbęs elektriku, o naktimis rodęs filmus savo bei aplinkinių kaimų žmonėms.

„Baubliuose pastačius naujus kultūros rūmus, buvo įrengta ir erdvi kino salė. Pagal to meto tvarką kaimams atitekdavo tik pasenę filmai, kurių miesto žmonės nežiūrėdavo. Aš pažinojau tuometinio Kretingos kino teatro „Žilvinas“ direktorių Tonį Butkų, - su juo susitardavau, kad pasibaigus paskutiniam seansui Kretingoje, atvažiuosiu pasiimti filmų. Kretingoje paskutinis seansas prasidėdavo 21 ir baigdavosi 22.30 val., o baubliškiams tą patį filmą pradėdavau rodyti 23 val. Iš kino žmonės begrįždavo gerokai po pusiaunakčio, o rytą – į darbus“, - prisiminė P.Lukauskas.

Vyrams labiau patikdavę nuotykių filmai, moterims - melodingi ir ašaringi indų filmai. Į juos susirinkdavo pilna salė, o kai rodydavo pačius naujausius filmus, autobusais atvykdavę žmonės net iš Šateikių bei kitų kaimyninių vietovių.

„Ne taip, kaip šiandien: vos pradeda per televizorių rodyti filmą, tuoj – peiliai, šautuvai“, - situacijas palygino buvęs kino mechanikas.

Naktį filmą jam tekdavę grąžinti, nes kitądien jį vėl rodydavę Kretingoje, o jam rytą – darbas ūkyje. „Laiko tada niekas taip neskaičiavo, kaip dabar. O nakties miego užtekdavo ir kelių valandų“, - paklaustas, kaip suspėdavo tarp dviejų darbų, atsakė vyras.

Anuomet kaimas mokėdavęs linksmintis: o kur skambios linksmybės, ten - ir Pranas su savo armonika. Populiarios polkos, valsai, fokstrotai – pamėgtos baubliškių, o ir - P.Lukausko melodijos. Nuo šeštos klasės savarankiškai išmokęs groti akordeonu, vėliau tobulinosi kursuose ir vadovavo Baubliuose suburtai kapelai.

Kartu su bendraminčiais jauni vyrai buvo susibūrę ir į dūdų orkestrą. „Bet nepasiekėme kažkokių aukštumų. Pas mus, lyg kokioje muzikos akademijoje, į vieno – dažniausiai užgėrusio ar prasižengusio - vietą vis stodavo kitas, ir vėl - susigrojimas iš pradžių, - juokėsi pašnekovas. - Tiesa, buvome laimėję ketvirtą vietą rajoniniame „triūbočių“ konkurse“.

• Rašyti komentarą (3)