Tobulėjant technologijoms, tūkstantmetės puodžių amato subtilybės lieka tos pačios

Iš žemės gelmių į dienos šviesą archeologų iškelta maža puodynės šukė gali papasakoti didelę istoriją: apie tai, kuo užsiėmė mūsų protėviai, ką jie valgė, kokį matė pasaulį, kur keliavo, kaip gyveno gyvenimą ir ėjo susitikti su mirtimi.

Keramikas Aloyzas Pocius sako, kad tūkstantmečius skaičiuojančiai puodžiaus profesijai išnykti nelemta – keramika savo populiarumo nepraranda. „Seniau mugėse prekeiviai galėdavo konkuruoti su varpeliais. Dabar žmonės tapo atidesni, nori grožio, originalumo“, - pastebėjo A.Pocius.

Amatui – tūkstančiai metų

Vydmantiškis keramikas Aloyzas Pocius sako, kad puodžiaus profesija – viena seniausių pasaulyje, o jos pagrindiniai principai nekinta jau tūkstančius metų. Galbūt todėl amžius paslaptingai dūlėjusios po žeme pavienės šukės gali papasakoti tiek daug ir išduoti ne vieną profesinę paslaptį. Juk šiuolaikiniai keramikai, gamybiniame procese pasitelkiantys net kompiuterius, vis dar prisimena ir pasikliauja šimtmečius skaičiuojančia puodžių patirtimi.

„Kalbant apie puodų gamybos principus – jie išliko visiškai tokie patys, kaip prieš tūkstančius metų. Tobulėja tik glazūra, gaminių išdegimas, darbo įrankiai. Anksčiau puodžiai, įdėję savo darbus į krosnį, žiūrėdavo pro skylutę, ar šie jau išdegti. Dabar gi degimo procesą valdo kompiuteris – užprogramavai temperatūrą, laiką ir palikai. Yra tokių krosnių, kurių net durys atsidaro automatiškai. Vis dėlto ir praėjus tūkstantmečiams, svarbiausia liko – tai rankų darbas“, - kalbėjo juvelyro specialybę įgijęs, tačiau prieš aštuoniolika metų molio galimybes atradęs A.Pocius.

Moliui tvirtinti - pienas

Pasak keramiko, anksčiau, kai dar neegzistavo įmantrios technologijos, puodžiai rasdavo gudrių būdų, kaip padaryti savo kūrinius tvirtesnius, gražesnius, įdomesnius. Visas šias gudrybes, perduodamas iš kartos į kartą, galima naudoti ir šiais laikais.

„Dabar molio indą nepralaidžiu padaryti padeda glazūra. Tačiau senovės puodžiai, neturėdami šios priemonės, išsiaiškino, kad tvirtumo puodams suteikti gali pienas. Nulipdytą ar nužiestą puodą pamerkdavo keletui valandų į pieną ir šis tapdavo nepralaidus vandeniui. Puodžiai taip pat naudodavo raugą. Karštą molio gaminį aptaškydavo, pavyzdžiui, burokėlių raugu ir išdegtas gaminys įgaudavo įdomių atspalvių“, - pasakojo A.Pocius.

Puodžiai seniau naudodavę ir kefyrą – jame išmirkytas ir vėliau išdegtas gaminys priklausomai nuo temperatūros įgaudavo įvairiausius atspalvius – nuo gelsvo iki juodo.

Kretingos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjas Donatas Butkus parodė vieną gražiausių keramikinių archeologijos radinių – nugludintą molinį puodelį, rastą Lazdininkuose, moters kape.

Pasak A.Pociaus, vienas seniausių būdų padaryti molinį indą nepralaidžiu, yra juodoji keramika. Molio dirbiniai būdavo degami žemėmis užkastoje krosnyje, kūrenamoje smalkiomis priemonėmis – kankorėžiais, kita rūkstančia mediena. Juodai dervuoti dirbiniai taip pat tapdavo nepralaidūs.

Šios technologinės gudrybės, anot A.Pociaus, ir šiais laikais dar tebenaudojamos kai kurių keramikų. Tiesa, nors puodininkystės principai nesikeičia, keičiasi pagrindinis šios specialybės komponentas – molis.

„Dabartinis molis paruoštas taip, kad kuo greičiau džiūtų. O seniau molis būdavo labai riebus – praeidavo laiko, kol išžiestas ar nulipdytas daiktas išdžiūdavo. Šiuolaikiniam keramikui labai svarbu, kad molis būtų švarus kaip sviestas. Bet kokia priemaiša – žvirgždas, akmenėlis, gruntas – reiškia, kad daiktas nebus patvarus. Degant aukštoje temperatūroje priemaiša sprogsta ir visas triūsas nueina perniek – dirbinys sudūžta“, - sakė A.Pocius.

Maža dužena – didelė istorija

Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus priminė, kad iš pradžių mūsų protėviai, gamindami puodus, į molį įmaišydavo smulkaus grunto, kad gaminys būtų tvirtesnis. Tačiau tik atsiradus pirmiesiems žiedimo įrenginiams molis buvo pradėtas gryninti – kitaip žiedžiant būtų braižęs ir žalojęs rankas. „Keramika buvo naudojama nuo pat žmogaus egzistavimo pradžios. Indų formas jie greičiausiai perėmė iš gamtos – tad keramikos tradicijos yra labai senos. Keramika gali būti statybinė, buitinė. Pastaroji archeologams yra prieinamiausia. Net ir pabiros duženos besidomintiems praeitimi gali papasakoti labai daug“, - teigė D.Butkus.

Jis parodė seniausią muziejaus keramikos pavyzdį: iš molio pagamintam taukiniam šviestuvui – penki tūkstančiai metų. Neolitinio laikotarpio dirbinio fragmentas, iškastas durpyne Šventojoje, atskleidė, kad III tūkstantmetyje prieš Kristų mūsų protėviai tamsoje pasišviesdavo ruonių taukais. Matyt šie gyvūnai, kurių kaulų rasta kartu su moliniu dirbiniu, Baltijos pakrantėje nebuvę tokie reti.

„Turime ir įdomių geležies amžiaus liudininkų – Padvariuose, Šlikiuose, Rūdaičiuose radome II amžiuje prieš Kristų gamintus puodus. Juos žmonės naudojo laidojimui – kaip urnas. Senovėje puodus degdavo laužuose, gaminiai būdavo trapūs, todėl archeologiniuose kasinėjimuose randame tik fragmentus – visumą tenka atkurti. Taip atkūrėme vieną gražiausių muziejaus keramikos pavyzdžių – gludintą puodelį, kuris priskiriamas romėniškajam laikotarpiui, jau III amžiui po Kristaus. Lazdininkuose atkasto puodelio šukės gulėjo kape ant tošinės dėžutės – joje buvo sudėti papuošalai. Pagal tai, kaip buvo pagamintas tas puodelis, galima spręsti, kad jis – importuotas. Greičiausiai – iš Sembos pusiasalio, dabartinio Kaliningrado. Šis puodelis – nedidelis, plonasienis, nugludintas – tokie mūsų krašte gaminami nebuvo“, - pasakojo D.Butkus.

Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė apie puodus, puodynes, ąsočius gali papasakoti daug, – senovinių keramikos eksponatų muziejuje - beveik šimtas, kiekvienas jų turi savitą stilių, paskirtį.

Pasak jo, atliekant sudėtingus ir brangius tyrimus, iš puodo šukės galima nustatyti ne tik tikslų jos amžių, bet net ir tai, kas inde buvo gaminama. Tačiau vien jau išmanant keramikos ornamentiką, gamybos būdą galima labai daug papasakoti apie to laikmečio kultūrą, priklausomybę vienai ar kitai genčiai. „Nors ir šukė, kuri kartais archeologų gali būti randama paprastai žiūrint – šiukšlyne, gali papasakoti labai daug, nes keramikos klasifikacija yra labai sudėtinga“, - sakė D.Butkus.

Praktiškumą siejo su grožiu

Kiek vėlesnius laikus primena muziejuje sukaupta nemenka liaudies buities kolekcija: 87 puodai, puodynės, ąsočiai pasakoja, kokie išradingi, praktiški ir estetiški buvo mūsų protėviai.

„Muziejaus kolekcijoje – ne vienas puodas, apačioje turintis skylutę. Atrodo, kaip keista – kiauras puodas. Tačiau į tokią puodynę senoliai pildavo pieną. Skylutę užkimšdavo, o nusistovėjus grietinei, liesą pieną pro skylutę išleisdavo atskirai. Tai lyg senoviškas separavimo įrenginys“, - kalbėjo Kretingos muziejaus Etnografinio skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.

Ji pasakojo, kad keramiką buityje protėviai naudojo labai plačiai: moliniai puodai ir puodeliai buvo skirti trinti žolėms, sriubai laikyti, pienui supilti, balandžiams girdyti, specialios puodynės su dangčiais būdavo skirtos vandeniui į laukus dirbantiems nunešti, o išsipūtę bundziai arba bumbliai naudoti žibalui laikyti.

Pasak N.Vasiliauskienės, labai įdomūs keramikos eksponatai – lakunkos. Tai – namams skirti švęsto vandens indai.

„Lietuviai buvo ne tik labai praktiški, bet ir grožį mėgstantys žmonės. Kiekvienas puodas kažkaip pagražintas, papuoštas. Įskilusio, gink, Dieve, mūsų protėviai neišmesdavo. Taupydami ir gerbdami daiktą apipindavo medžio žieve – nors puodas jau nebetikdavo skysčiams laikyti, puikiai derėdavo miltams, grūdams, kitiems biriems produktams laikyti. Žiūrėdama į senovės žmonių pagamintus daiktus ir galvodama apie jų paskirtį, kaskart stebiuosi jų galvotumu – sugebėjimu daiktą padaryti ne tik patogų, gudrų, bet ir gražų“, - sakė N.Vasiliauskienė.

• Rašyti komentarą (0)