|
|
|
Atidarę pirtį, apgyvendino joje pirties dvasią
Važiuojant nuo Kretingos Rūdaičių link, išsyk už miškelio dėmesį patraukia apšviesta „Tenženės“ pirtis. Pačioje krizės pradžioje pradėję savo verslą, Aušra ir Gintas Bružai tikrųjų pirties mėgėjų sulaukti tikėjosi, ne vien sukurdami jaukų interjerą bei kraštovaizdį, bet ir apgyvendindami joje pirties dvasią, kurios esmė - pagarba žmogaus privatumui. Ir šia korta jie sėkmingai sužaidė. Sugrąžino į natūralią gamtą Medinę pirtį nuo prašalaičių akių skiria uždaras kiemas, bet jo erdvės neribojamos į patenžę - natūralūs gamtos vaizdai atsiveria nuo 9 arų dydžio tvenkinio.
Nuo tvenkinio viskas ir prasidėję: susigrąžinę savo senelių žemes - buvusį Pleškių ūkį, A.ir G.Bružai jame nė nebandė ūkininkauti. Žemė buvo apaugusi krūmokšniais, kėpsojo pelkės. Prieš ketverius metus šeimininkai pirmiausia ir ėmėsi išvalyti teritoriją. Tada iškasė tvenkinį, o akmenis panaudojo gražinti pakrantėms ir aplinkai. Apsodino kalnapušėmis, gluosniais, vasarą aplink pražysta gėlių jūra. „Žmonės turi pasijausti visiškai laisvi: išbėgi iš pirties – nori rėkauk ir šūkauk, nardyk po pusnis, šokinėk ir pliuškenkis eketėje. Žmogui nors retsykiais reikia atsipalaiduoti, kad jis sugrįžtų į pirmykštę gamtą ir civilizacijos nevaržomą savo prigimtį. Šį laisvės pojūtį pas mus sutrikdo nebent netyčia iš patenžės plynių apytamsiu užklystančios ir palei sodybą šmirinėjančios stirnos, lapės ar zuikiai. Bet ką padarysi – šiemet dėl sniego gausos ir zuikiams sunkūs metai“, - pajuokavo G.Bružas. Jis sakė ir laukinius gyvūnus pamaloninąs skanėstais: padedąs burokų, papiląs grūdų, zylėms įrengęs masyvią lesyklą. Tvenkinyje užveisęs karpių ir lydekų, tarp kurių - ir vienas amūras. Vasarą šeimininkas leidžia pirties lankytojams pasimėgauti žvejyba, tačiau būtina sąlyga – sugautą žuvį vėl paleisti į laisvę. Darna su gamta, anot pirties šeimininko, – būtina poilsio sąlyga. Švaros pojūtis – iš trečio karto Prie tvenkinio šeimininkai pastatė masyvų kubilą, įrengė pavėsinę ir lauko židinį, krepšinio, tinklinio, vaikų žaidimų aikšteles. Pats išsipėrimas, anot šeimininko, žmogui taip pat turi teikti labai didelį malonumą. Pats jis esąs didelis pirties mėgėjas, o žinių įgijęs įstojęs į „Pirties akademiją“, kuri rengia įvairius seminarus pirtininkams. „Suomiai turi posakį, kad visi jų vaikai pradėti po pirties. Pirtyje reikėtų išsikaitinti 3 kartus: pirmąkart iš jos išlindus ant lūpų juntamas šlakų, antrąkart – druskos, o trečiąkart – švaros skonis. Vadinasi, organizmas jau išsivalė, - pasakojo G.Bružas. – Pirties pavadinimas priklauso nuo temperatūros ir drėgmės: lietuviška – vėsi pirtis, kai temperatūra tesiekia 60-70 laipsnių, rusiška – 70-80, o suomiška – kai temperatūra viršija 100 laipsnių ir ant akmenų pilamas vanduo“.
G.Bružas šmaikštavo, kad į vandenį lįsti reikia tada, kai nuo nosies nuvarva pirmieji trys lašai. O šiaip į karštį kiekvienas organizmas reaguoja skirtingai, - tik reikia mokėti pačiam skaityti jo ženklus. Nors jų pirtyje yra dušai ir baseinas, tačiau tikrasis malonumas, anot jo, patiriamas tik įšokus į gryną tvenkinio vandenį. Vasarą jis sakė pats važiuojąs į mišką rišti ąžuolo, beržo, liepos vantų: „Vantas rišu žydint rugiams. Tada jos būna minkštesnės, kvapnesnės, ir lapai tvirčiau laikosi“. Kubilas žmogui teikia vėlgi kitokių malonumų: „Vanduo įkaitinamas ligi 40 laipsnių. Viršum galvų sninga, o jūs gurkšnojate šampaną besiraitant garui, - menamus vaizdus piešė pirtininkas. - Jei iš kubilo įšoktumėt į tvenkinį ir vėl atgal į kubilą – kūną nusmelktų aštrios masažo adatėlės“. Kada neegzistuoja krizė G.Bružas tikino, jog pats pamėgęs pirties malonumus, pirties dvasią stengiasi perteikti ir svečiams: „Viską paruošiame taip, kad žmogus pasijaustų laukiamas: svetainėje užkuriame židinį, įjungiame ramią muziką, iškūrename pirtį. Iš tikrųjų, viskas juk ir susideda iš smulkmenų, - jas apgalvojome, įsiklausome į žmonių pageidavimus. Nesimaišome žmonėms akyse, pasitikime savo klientais – jie čia lieka vieni ir pernakt. O kai žmogumi pasitiki, jis jaučia atsakomybę: mums niekas ligi šiol nepakiaulino ir tikimės, kad taip neatsitiks“, - sakė G.Bružas. „Tenženės“ svetainėje už bendro stalo gali sutilpti ligi 30 svečių. Už baro – visi būtini indai, elektrinė ir mikrobangų krosnelės, šaldytuvas. Viršum jo – gyvūnų iškamšos. „Čia – ne medžioklės trofėjai, o karvių, kiaulės, bebro, lydekos galvos. Dauguma jų – iš mano darbo kombinate laikų“, - pastebėjo šeimininkas. Pagal specialybę jie abu su žmona – maisto pramonės specialistai: Aušra ligi šiol tebedirba bendrovėje „Klaipėdos pienas“, o Gintas paniro į pirties verslą. „Tai – ir mano darbas, ir pomėgis, ir laisvalaikis“, - tikino jis. Šeima gyvena Klaipėdoje, ir tik retsykiais pasilieka nakvoti „Tenženėje“. Visus darbus, A.ir G.Bružai sakė, susiprojektavę ir padarę savo rankomis. Jiems talkino jau suaugę jų vaikai – Vytautas, Darius ir Rūta, giminės bei Ginto tėvai – Kretingoje gyvenantys Joana ir Vytautas Bružai. Pagrindinių investicijų neturėję per daug – pirtį statė pardavę „Minijos“ sodininkų bendrijoje turėtą sodybą. „Aš galvoju, kad sėkmė slypi žmogaus noruose ir atitinkamai įdėtose pastangose. Ir dar – būtina pagarba ir pasitikėjimas žmonėmis, kuriems kažką siūlai. Tiems dalykams krizė neegzistuoja. Tada tampi patrauklus klientams, ir gera žinia eina iš lūpų į lūpas“, - savo verslo sėkmės modelį apibūdino šeimininkas.
|
|
