Save suradę dainoje

Kūlupėniškės Jovitos Rimkuvienės ir kretingiškio Jono Bružo duetas skamba jau trečius metus. Skamba kaimiškose vakaronėse, bendruomenių sueigose, proginėse popietėse. Per tą laiką kartu dainuojantys saviveiklininkai sakė spėję parengti repertuaro tiek, kad solinis dueto koncertas jau užtruktų gerą valandą.

Jovita Rimkuvienė ir Jonas Bružas prisipažino, jog kaskart, kai reikia užlipti į sceną, jie išgyvena didžiulę įtampą ir jaudulį. Tačiau šis dingsta pirmiesiems dainos akordams suskambėjus.

Dainuoti kartu – sudėtinga

Jovitos ir Jono duetas užgimė jiems abiem dainuojant Kretingos kultūros centro Kūlupėnų filialo, kuriam jau dvejus metus ir vadovauja Jovita Rimkuvienė, ansamblyje „Židinys“. Šis kolektyvas, vadovaujamas Antano Žvinklio, kūrėsi nuo 1998-ųjų: iš pradžių Kūlupėnuose veikė kapela, po to nuo jos atskilo ansamblis, kuris, laikui bėgant, sustiprėjo ir prieš kelerius metus pasivadino „Židiniu“.

„Nė patys nežinome, kaip sustojome dainuoti duetu. Tai daryti gana sudėtinga, dainuoti galima ne su be kuriuo – turi derėti balso tembras, atitikti nuojauta, kaip turėtų skambėti vienas ar kitas kūrinys. Aš tiesiog išgirdau Jovitos balsą ir susivokiau, jog kartu dainuoti galėtume“, - pasakojo J.Bružas, kuris ir parenka kūrinius dainuoti duetu. Pats naujausias dueto parengtas kūrinys - gruzinų liaudies daina „Suliko“, kurią duetui pritaikė pats J.Bružas. Jis yra surinkęs daugybę – per 400 - dainų, iš kurių, vis parinkdamas kažką naujo, ir lipdo savo bei Jovitos repertuarą.

„Mūsų atliekamos dainos – labiau lyrinės, švelnios, dažniausiai skirtos įvairiems jausmams – meilės Tėvynei, motinai – atskleisti. Repertuarą deriname prie „Židinio“ atliekamų dainų, kurios taip pat yra švelnesnio pobūdžio. Išsiskirti sau neleidžiame“, - kalbėjo dainininkai.

Beje, J.Rimkuvienė dainuoja kartu ir su Jono seseria – Alma Daškevičiene, kuri dviem moterų balsams pritaria gitara.

Ir Jovita, ir Jonas pripažino, jog norint, kad jų duetas suskambėtų dar sodriau, dar stipriau, reikia labai daug dirbti.

„Repetuojame nedažnai, dažniausiai – prieš susirenkant „Židinio“ dainininkams. Ansamblis pastaruoju metu labai keičiasi: žmonės susiranda darbus ar išvažinėja, tad vadovui naujus narius tenka mokyti iš naujo, - kalbėjo J.Rimkuvienė. – O stengtis reikia jau vien dėl to, kad praėjusiais metais „Židinys“ zoniniame „Sidabrinių balsų“ ture užėmė III v. Prasčiau dainuoti nebegalime“.

Meilė dainai ir muzikai – nuo vaikystės

Buhalterės išsilavinimą turinčiai J.Rimkuvienei daina ir muzika – atgaiva sielai.

„Dainavo abu tėvai, visa šeima turėjome stiprius balsus. Atsimenu, kai atvažiavau dirbti į Kūlupėnus, moterys viena kitos klausė, ką kuri mėgstanti daryti. Viena gražiai mezgė, kita skaniai gamino. O aš, paprašiusi, kad iš manęs nesijuoktų, pasisakiau, jog labai mėgstu dainuoti... Žinoma, iš tokio mano atsakymo moterys pasijuokė, bet tai manęs nuo dainos neatgrasė“, - jaunystės atsitikimą prisiminė 50 metų J.Rimkuvienė, kuri, kilusi iš Klaipėdos rajono Veiviržėnų kaimo, save vadina jau tikra kūlupėniške.

Kūlupėniškiu save vadina ir J.Bružas – čias jis gimė, augo. Tačiau likimas taip susiklostė, kad jam teko mokytis Varėnos rajono Valkininkų internatinėje mokykloje. Nors muzikos mokslų ragauti ir neteko, pats išmoko groti klarnetu, akordeonu, armonika.

„Save atsimenu jau nuo trejų metų. Negalėjau atsiplėšti, kai armonika grodavo kaimynas, beje, mano būsimasis uošvis Donatas Abartis. Aš vis prašydavau armonikos, o jis sakydavo, kad reikia rublio. Aš tėvo paprašau to rublio, o kaimynas sako – reikia ilgesnio rublio. Taip atsitiko, kad pirmąją armoniką nusipirkau už 3 rublius mokydamasis trečioje klasėje, - pasakojo J.Bružas ir prisipažino. - Jeigu kas iš manęs atimtų muziką ir dainas, ko gero, numirčiau...“

Jau vėliau, grįžęs į gimtuosius Kūlupėnus, sukūręs šeimą J.Bružas kartu su uošviu D.Abarčiu, uošve Zofija bei ūgtelėjusiais vaikais subūrė šeimos ansamblį: uošvis grojo bandonija, uošvė mušė būgną, sūnus Aivaras grojo akordeonu, o Jonas su dukteria Ineta – klarnetu.

„Dalyvaudavome renginiuose, esame groję ir „Jonio“ ansamblio surengtame liaudies muzikos festivalyje „Ant rubežiaus“, kartu su uošviu pasirodėme „Grok, Jurgeli“ finaliniame renginyje Kauno sporto salėje“, - prisiminė J.Bružas ir šiek tiek apgailestavo, kad vaikai, turėję muzikinį išsilavinimą, vis dėlto muzikų kelio nepasirinko.

Anot J.Bružo, muzika jo gyvenime įsišaknijo tik sutiktų gerų mokytojų dėka: šie, pastebėję Jono gabumus, skatino dainuoti, groti, lavintis.

„Ir kai įaugo muzika, tai įaugo. Prisimenu, net kai važiavau pirkti šaldytuvo, užsukęs į muzikos prekių parduotuvę jam skirtus pinigus išleidau vokiškam akordeonui. Mano nuostabai, žmona tada nesupyko, tačiau viską suprato, kai lipdama laiptais išgirdo „šaldytuvą grojant...“ - kelių dešimčių metų senumo atsitikimą papasakojo J.Bružas.

Kūlupėniškių duetas sako, kad nė viena jų diena nepraeina be muzikos: jos klausosi laisvalaikiu, ją girdi per repeticijas, koncertus. Kurį laiką – dieną-dvi - po koncertų pasimėgauja tyla. O po to dueto gyvenimą vėl valdo muzika ir daina.

• Rašyti komentarą (7)