Sausio 13-oji – ašaromis į atmintį įrašyta diena

Kretingiškis Petras Vytas Mačiulis 1991 metų sausio 13 dieną nė akimirkos nesusimąstydamas apie savo gyvybę stojo ginti Lietuvos laisvės. 84-erių vyras įsitikinęs – buvo verta, nes tikėta vieninga ir demokratiška Lietuva.

Praėjus dviem dešimtmečiams po Sausio 13-osios įvykių, kretingiškis Petras Vytas Mačiulis ryžosi prabilti: savo kūnu gynęs ir saugojęs tėvynę vyras pirmą kartą išdrįso papasakoti prisiminimus apie tą dieną, kuri pakeitė ir jo, ir visos Lietuvos gyvenimą.

Artėjant jubiliejinėms Sausio 13 dienos metinėms, P.V.Mačiulis į dienos šviesą ištraukė du dešimtmečius saugotą plakatą – jame vaizduojamas Seimas, apsuptas žmonių ir barikadų. Žvelgti į šią istorinę nuotrauką 84-erių P.V.Mačiuliui - tas pats, kas pažvelgti į savo širdį, kurioje saugomi jautriausi prisiminimai apie žmones ir įvykius, kurių liudytoju jis tapo.

Galbūt todėl kretingiškio pasakojimą keletą kartų nutraukė ašaros – jomis buvo nutiestas Lietuvos laisvės kelias ir jomis išrašyta šalies istorija. Beje, prasitaria P.V.Mačiulis, – ašaros byra ir dėl to, kad savo gyvybe gynę Lietuvą žmonės ne tokios jos tikėjosi, kokią mato šiandien.

„Noriu kalbėti apie viską iš pradžių, kad ko nepamirščiau. Ilgą laiką tylėjęs norėjau papasakoti tai, kas po truputį jau pasimiršta. Nors kai kurių dalykų niekada nepamiršiu. Niekas neprivers pamiršti, dėl ko ir kaip kovojome“, - savo pasakojimą pradėjo P.V.Mačiulis.

Jis sausio 13-osios rytą kartu su beveik dar trimis dešimtimis žmonių be mažiausios abejonės ir baimės įsėdo į autobusą, kuris važiavo į Vilnių, prie Seimo rūmų. Krašto apsaugos savanoriams, kuriems priklausė ir P.V.Mačiulis, buvo duota užduotis - saugoti Seimą.

„Kai atvykome į Vilnių, prie Seimo rūmų jau buvo nebeįmanoma prisigrūsti: minios žmonių, vėliavos, patriotinės dainos. Žmonės buvo pasiryžę savo šalį ir valdžią ginti plikomis rankomis. Man teko užduotis prižiūrėti minios pakraščius. Turėjau žiūrėti atskiras grupuotes, klausytis, kokia kalba šneka – kad nebūtų provokacijų. Jų buvo – kažkas bandė patekti į patį Seimą. Labai daug žmonių tiesiog smalsavo – stovėjo antroje Neries pusėje ir iš saugaus atstumo stebėjo, kas vyksta prie Seimo", - pasakojo P.V.Mačiulis.

Jis prisiminė, kad Sausio 13-osios diena prie Seimo praėjo ramiai: vakarėjant kažkas iš vilniečių laisvės gynėjams atvežė karštos arbatos, pro šalį pralėkė kariškos mašinos – tačiau prie Seimo jos net nestabtelėjo. Vis dėlto neramumai kilo prie Televizijos bokšto.

„Nieko tikro nežinojome, kas vyksta. Tik iš nuogirdų sužinojome, kad prie Televizijos bokšto prasidėjo spaudimas, šaudymas – trys autobusai žmonių nuo Seimo išvažiavo bokšto link. Nors prie Seimo šūvių nebuvo girdėti, kažkas iš valstybės vyrų pro Seimo langus ėmė raginti atsitraukti nuo pastato. Tikėtasi, kad reikės atsišaudyti, todėl norėta apsaugoti žmones. Ar nors vienas pabūgo ir atsitraukė? Nė vienas iš mūsų nepajudėjo iš vietos – Seimas taip ir liko apsaugotas žmonių siena, nežiūrintt visų pavojų“, - prisiminė P.V.Mačiulis.

Jam į atmintį amžiams įsirėžė vaizdas: rankomis susikibę, žiedu Seimą apjuosę lietuviai, kurių vienintelis ginklas buvo jų daina ir vienybė. Šį jausmą dar labiau sustiprino kažkurio iš valdžios vyrų, kurio pavardės nebepamena P.V.Mačiulis, iššaukti žodžiai: su tokia liaudimi kalnus galima nuversti. Vienybę sustiprino ir tikėjimas: P.V.Mačiulis iki pat šiol atsimena, kokią dvasingą ir įkvepiantį pamokslą pasakė kunigas, aukojęs šv.Mišias ant paprasto stalo.

„Vieningai saugodami savo valdžią, sulaukėme nakties. Žmonės nurimo, pradėjome rūpintis, kur praleisti naktį. Jai praslinkus prasidėjo tikrasis vajus: žmonės iš netoliese vykusių statybų pradėjo vilkti blokus ir statyti barikadas. Dainų nebeliko. Tik įtampa ir rimtis – žmonės nujautė karą. Prie Seimo atžygiavo milicininkų rikiuotė. Tačiau jie buvo Lietuvos, mūsų pusėje. Aikštėje prie Seimo degė dar naktį uždegti laužai“, - kalbėjo P.V.Mačiulis.

Kretingiškis įsitikinęs: jei ne vieninga didžiulė minia, susirėmimų su sovietų armija būtų neišvengta.

„Tos minios prie Seimo priešams padarė labai didelį įspūdį. Tai ir nulėmė, kad ten buvo išvengta aukų, kad mūsų valdžią aplenkė tankai. Žinojome, kad prie bokšto mirčių neišvengta“, - su ašaromis prisiminė P.V.Mačiulis.

Tačiau paklaustas, ar nors akimirką susimąstė, kaip tada rizikuoja, ryžtingai papurtė galvą: tie, kurie ten buvo, apie save negalvojo. Jie galvojo apie Lietuvą ir savo vaikų ateitį.

„Mūsų užduotis buvo apginti savo valdžią, apginti savo laisvę – net minties nekilo, kad rizikuojame gyvybe, rizikuojame saugumu. Tikslas buvo vienas – laisva Lietuva. Mes buvome idealistai. Galvojau taip, kaip galvojo mano patriotas tėvas, kovojęs prieš vokiečius. Buvau taip išauklėtas ir taip užaugintas: už tai, kad Kaune kovojau prieš vokiečius, buvau išsiųstas į Lotaringiją Prancūzijoje. Sugebėjau iš ten grįžti. Kaip galėjau nestoti už Lietuvą, kada ji pateko į sovietų nagus. Kitaip elgtis nemokėjau. Todėl už savo šalį Sausio 13 dieną stojau su euforija ir tikėjimu. Kovojau įsitikinęs, kad Lietuva bus tokia, kokie buvo žmonės, susirinkę prie Seimo – vieninga ir laisva“, - sakė P.V.Mačiulis.

Žvelgdamas į tai, kas patriotų iškovota, P.V.Mačiulis liūdnai pripažino: ne už tai stovėta, ne už tai rizikuota gyvybe ir ne to laukta bei tikėtasi. „Jau ne vienerius metus patriotai yra ignoruojami. Galbūt todėl tylėjau – atrodė beprasmiška apie tai kalbėti, kai Lietuvoje draskomasi dėl pinigų, valdžios, karjeros. Praturtėti galima dviem būdais: kai valstybėje vyksta perversmas arba didelės reformos. Vieniems Sausio 13 buvo kelias į laisvę, kitiems ta laisvė rūpėjo mažai, nes tai buvo kelias į pinigus. Sausio 13-oji atskleidė, kad kai kurie lietuviai gabūs idealams, o kiti – naudai“, - kalbėjo P.V.Mačiulis.

Pasak jo, dabartinei Lietuvai trūksta to, ką turėjo toji žmonių karta, kuri stojo prieš tankus ir automatus. P.V.Mačiulis įsitikinęs: „Lietuvai trūksta vienybės. Klesti perdėtas individualizmas, kiekvienas trokšta kurti savo karjerą, pinigus, pamiršdamas, kad reikia kurti ir kažką bendro. Neturime demokratijos. Lietuvoje ji – tarsi vilkas avies kailyje. Mūsų demokratija yra tarsi ta orchidėja, kuri negali skleisti savo grožio pelkyne – laukiniame kapitalizme. Valstybė tampa pažeidžiama tą pačią akimirką, kai ji suskaldoma. Kad esame suskaldyti, parodo emigracija, vaidai Seime. Todėl visa tai, kas vyko prie Seimo 1991-ųjų Sausio 13 dieną, dėl ko kovojome, atrodo lyg miražas. Rodosi, kad viso to nebuvo – o šitiek kovota, šitiek atiduota. Kieno vardan?“.

1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą. Buvo pasitelktos Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, KGB, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė. Perversmu norėta atkurti politinę Tarybų Sąjungos komunistų partijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Perversmą sutrukdė paprasti neginkluoti žmonės – jie stojo ginti savo valdžios ir laisvės. Dėl jos buvo paaukota 14 gyvybių.

• Rašyti komentarą (71)