|
|
|
Šventės apnuogina sielos žaizdas
Kai nutyla šventinis šurmulys, o karnavalines kaukes ir kalėdines namų puošmenas tenka vėl sudėti į dėžes kitiems metams, ilgus vakarus malonioje draugijoje pakeičia namų buitis ir ruošimasis į darbą, kur vietoj pokalbių su bičiuliais laukia nesibaigiantys rūpesčiai, – nejučia dažną žmogų apima liūdesys.
Kaip išgyventi grįžimą į kasdienybę, patarė Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Palangos skyriaus psichologas-psichoterapeutas Evaldas Simutis. - Kodėl pasibaigus šventėms dažnai žmonės jaučiasi liūdni, pavargę, neturintys jėgų? Juk atrodo, kad šventės mus kaip tik turėtų „įkrauti“ geromis emocijomis? - Šventės – svajonių metas: dovanos, nuoširdūs linkėjimai, gražūs tarpusavio santykiai. Kuo didesnė praraja tarp svajonių ir realybės, tuo sudėtingiau po švenčių grįžti į kasdienybę: vėl tas pats bosas, žmona ir vaikai... Tačiau kiek galima bėgti į svajones ir iliuzijas? - Ar jausti liūdesį pasibaigus šventėms - normalu? - Žinoma, visada liūdna, kai gražios svajonės baigiasi, bet sugrįžimas į realybę nėra liga. Yra išeitis – kiek įmanoma stengtis išpildyti savo norus, apie kuriuos svajoji. Tačiau tam prireiks stiprios motyvacijos ir nemažai padirbėti. - Kodėl ne visi laukia švenčių? - Per šventes skaudžiau pajaučiame, ko trūksta – antrosios pusės, vaikų, gražių santykių ir panašiai.Tie, kurie neteko savo artimųjų, arba šie yra emigravę, per šventes brangių žmonių trūkumą pajaučia dar labiau. Sunku artimųjų akyse matyti skausmą, liūdesį, ašaras, girdėti prisiminimus apie tai, ko jau niekada nebebus. Tuomet labai svarbu yra kalbėtis ir palaikyti vienas kitą. Gerokai sunkiau švenčių šurmulį ištveria ir vieniši, sergantys, seni, finansinių sunkumų prispausti žmonės, nes tuo laiku jiems tarsi primenama, ko yra netekę ar ko jau nebegali pasiekti. - Ką daryti, kad šventės būtų laukiamos, o laikas po jų – mielas? - Liaudies išmintis teigia: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Šiuo atveju – pasidaryk, kad kiekviena diena būtų šventė. Jeigu jauti, kad santykiai šeimoje yra blogi, tai keisk juos. Jei pats negali – prašyk pagalbos. Atvirai paklausk savęs, kodėl negyveni visaverčio laimingo gyvenimo, o lėtai žudaisi. Rask laiko pabūti su savimi, šeima, su Dievu. Bandyk rasti veiklą, kurios tikrai nori. - Ar prastą nuotaiką po švenčių gali veikti tai, kad kišenėje švilpauja vėjai, o skanėstus pakeičia kasdienis valgis? - Nelabai. Daug svarbiau, kad per šventes žmonės persivalgo ir persigeria – taip atsiskleidžia nemokėjimas rūpintis savimi. Kuo mažiau žmogus skiria dėmesio sau, tuo labiau jis bando rasti pasitenkinimą įprastais būdais. Taip žmogus apsinuodija dideliu maisto kiekiu, papuola į gėrimo maratonus, fiziškai pervargsta, o blogi tarpusavio santykiai dar labiau pašlyja. Gali būti, kad tokius įgūdžius jis „paveldėjo“ iš savo šeimos, kai rūpestis vaikams buvo demonstruojamas tik šiltai aprengus, pavalgydinus ir pan. Mes kreipiame dėmesį išlaikyti švenčių formą, pavyzdžiui, dvylika patiekalų per Kūčių vakarienę, tačiau neišsaugome jos turinio. Juk mūsų senoliai, susėdę ilgais rudens vakarais, daug kalbėdavosi apie gyvenimą, savo svajones, planus, dalindavosi pasakojimais – tai ir buvo jų psichoterapija. - O dabar tokios psichoterapijos nebeturime? - Su kolegomis pastebėjome, kad per sunkmetį į psichologus kreipiasi mažiau žmonių. Nerasdami pinigų psichologo konsultacijai, žmonės, kurie neturi, kam išsipasakoti, griebiasi vaistų, alkoholio ir kenčia dar labiau. Pas specialistus pasirodo tik kraštutiniu atveju, kai nuo gyvenimo sunkumų žmogus yra visai palūžęs.
|
|
