|
|
|
Globėjų kantrybė įveikia vaikų nusivylimą
Kretingos socialinių paslaugų centre buvo surengta kalėdinė edukacinė popietė globėjams bei jų globojamiems vaikams: kol suaugusieji klausėsi renginio viešnios – Kretingos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės Ingridos Mineikienės - paskaitos apie tai, kaip kalbėtis su vaikais, kad jie išgirstų, mažieji linksmindamiesi laukė Kalėdų senio bei jo dovanų. Mergaitei – ketvirti globėjai Renginį suorganizavo Kretingos socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Lina Vepšienė ir Daiva Navirauskienė. Į šventę jos pakvietė 20 Kretingos rajono šeimų, kurios priglobė svetimus vaikus, bet gausus sniegas sutrukdė atvykti globėjams iš atokesnių kaimų. Tačiau susirinkusieji ligi vėlumos dalijosi savo patyrimu, kurį įgijo globodami tikrųjų tėvų meilės ir gimtų namų šilumos netekusius vaikus.
Kretingiškiai Simona ir Linas Jurgučiai, auginantys dvi savo atžalas – 7-erių Ugnę ir pusantrų Austėją, prieš trejus metus priglobė mergaitę iš Kretingos socialinių paslaugų centro. Šiandien mergaitei - jau trylika. Ligi tol ji buvo pakeitusi trejus globėjus, kurie jos atsisakydavo dėl neva atšiauraus ir nesugyvenamo būdo. Simona ir Linas šiai mergaitei - jau ketvirtieji globėjai, tačiau sutuoktiniai nepabūgo sunkumų. „Sunkiausia buvo iš pradžių, bet mes to ir tikėjomės. Juk vaikas – stipriai sužeistas emociškai, nesyk nusivylęs suaugusiaisiais, kelissyk keitėsi jos namai ir mokyklos. Kai parsivežėme į savo namus, kurį laiką ji nė daiktų iš savo kuprinės neskubėjo išsikrauti“, - kalbėjo mergaitės globėjai. „Bet ji – paauglė, ir nesielgia kitaip, negu būdinga paaugliams, - tęsė mintį S.Jurgutienė. - Aš nesistengiu jos savintis, - esu jos draugė bei auklėtoja ir padedu pasirengti savarankiškam gyvenimui. Negaliu jai nurodinėti, galiu tik prašyti, o kai į vaiką einama gerumu, jis tuo pačiu ir atliepia“. Atsainus visuomenės požiūris L. ir S.Jurgučiai atviravo savo kailiu patyrę, jog visuomenės požiūris į svetimo vaiko globą pas mus dar labai atsilikęs: „Kur teko eiti, kiekvienose duryse atkalbinėjo. Net artimieji buvo prieš: jiems sunkiausia buvo susigyventi su tuo, kad į šeimą ateis pažeistas žmogus“. Iš pradžių į sumanymą priglobti svetimą vaiką, šeimoje jau turint saviškį, Linas irgi žvelgė kaip į žmonos užgaidą. Bet atvykus į globos namus, Linas pats pasirinko būtent tą mergaitę. Ligi tol S. Ir L. Jurgučiai savaitgaliais ją lankė centre, per šventes parsiveždavo namo. „Man buvo nesuvokiama, kaip vaikai, dažnai turintys tėvus, į globos namus patenka jau prakutę – 5-6 metų. Su vyru neturėjome išankstinio požiūrio, kad tai – kitokie vaikai, jie juk neužgimsta blogi, tokiais juos padaro suaugusieji ir jų aplinka. Abu vylėmės, kad mergaitei sukursime jaukius namus. Ir, atrodo, mums tai pavyko“, - kalbėjo Simona. Anot jos, dauguma žmonių norėtų daryti gerus darbus – jie aukoja per akcijas, tačiau nesiryžta prisiimti atsakomybės. „Bet kokią iniciatyvą reikia pradėti nuo savęs. Iš tiesų, darydami gerus darbus, juos darome ir dėl savęs: kad prieš savo sąžinę atsakytume, ką gero nuveikėme šiame gyvenime“, - tvirtino S.Jurgutienė. Gerbti vaiko privatumą - privalu Anot psichologės I. Mineikienės, kai šeima paima globoti vaiką, pakinta visa nusistovėjusi sistema, nes kiekvienas šeimos narys reaguoja į vienas kito elgesį: ne tik vaikas ima iš suaugusiųjų, bet ir suaugusieji gauna iš vaikų. Stiprus emocinis ryšys šeimoje apsaugo vaiką nuo gyvenimo negandų. Globėjams yra gerokai sunkiau negu tėvams, nes globojamas vaikas jau spėjo nusivilti suaugusiųjų pasauliu. Todėl tam, kad būtų atkurtas prarastas pasitikėjimas, globėjui reikėtų pamiršti, kad vaikas nėra savas. I.Mineikienė nurodė dažniausiai pasitaikančias klaidas: „Susidaro ydingas ratas: vaikas galvoja – aš gerai elgsiuos tada, kai globėjas pasitikės manimi, o globėjas galvoja – aš tavimi pasitikėsiu, kai tu gerai elgsiesi“. Pasiremdama valstybės modelio pavyzdžiu, psichologė pabrėžė žmogaus privatumo reikšmę. „Kiekvienas žmogus, kaip ir valstybė, turi savo ribas, kurios nurodo, kas esu aš ir kas – nebe aš. Ribos nėra įgimtas dalykas, jos formuojasi visą gyvenimą. Kiekvienas žmogus dėl ribų turi sąmoningų ar nesąmoningų sunkumų. Kai sienos – labai griežtos, tokia valstybė izoliuota nuo pasaulio, o kai žmogaus ribos griežtos, jis – labai vienišas“, - kalbėjo psichologė. Auklėjimas be klaidų - mitas Emocinės ribos formuojasi ankstyvoje vaikystėje, jas nulemia santykiai šeimoje. Sveikose šeimose, I. Mineikienės teigimu, vaikui yra formuojamos protingos ribos, kai gerbiamas vaiko privatumas, nesveikose - vyrauja chaosas ir kraštutinis griežtumas. Užsienyje vaikai nuo mažens turi savo kambarius, į kuriuos tėvai neįeina nesibeldę. O mes nepagalvoję išverčiame jų kuprines, tikriname telefonus. Kai vaikas nejaučia ribų, jis eina į kontaktą su bet kuo. Todėl jam greitai atsiranda problemų santykiuose su žmonėmis, jis nesugeba apsisaugoti ir prisiima aukos arba agresoriaus vaidmenį. Tokiais atvejais vietoj ribų statomos sienos: tylėjimas, vienišumas, atstumtumo jausmas, visada „ne“ sakymas. Globojamų vaikų ribos nesiformavo nuo vaikystės, ir tam, kad jos būtų atstatytos, globėjams reikia labai daug kantrybės. „O auklėjimas be klaidų yra mitas, nes tėvai ar globėjai yra žmonės, kurie visko žinoti negali“, - akcentavo psichologė. Anot jos, vienodai vaikų auklėti – neįmanoma, nes tėvai ar globėjai skirtingai mato kiekvieno jų laimę ir ateitį. Galima taikyti pagrindinius principus, tačiau pats vaikas „pasufleruoja“, ko jam reikia, - suaugę tai turi pamatyti ir pajausti. Kretingos rajone yra 50 globėjų šeimų, kuriose globojami 63 vaikai.
|
|
