Mokiniai savo pinigus planuoja tarsi patyrę verslininkai

Laikai, kai mokiniai savo kišenpinigius leido vėjais, baigėsi. Dabartinė moksleivija jau mokyklos suole atsakingai planuoja savo pajamas ir išlaidas, sau kelia finansinius tikslus ir neretai praktišku požiūriu suglumina net tėvus.

Pranciškonų gimnazijos abiturientai (iš kairės) Greta Būtenytė, Tomas Slivskis ir Greta Kikilaitė žino, kaip reikia suplanuoti savo asmeninį biudžetą, kad pinigų liktų ir norimiems pirkiniams.

Ar tai reiškia, kad pragmatiškas požiūris ir šaltas išskaičiavimas iš jaunimo pasaulio išstūmė vėjavaikiškas svajones, paaugliškus įgeidžius ir kvapą gniaužiančias pramogas? „Ne, - purto galvas pašnekovai – Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientai Greta Būtenytė, Greta Kikilaitė ir Tomas Slivskis. – Visa tai tereikia suplanuoti“.

Per eksperimentą pamatė, kur išlaidauja

Per ekonomikos pamokas, kurias dėsto mokytoja Aušra Astrauskienė, jiems teko vieną mėnesį atidžiai sekti savo pajamas ir išlaidas: kruopščiai užfiksuoti kiekvieną pirkinį, o vėliau savo biudžetą analizuoti įvairiais požiūriais.

G.Būtenytė pasakojo, kad eksperimento metu stengėsi nekeisti savo įpročių ir specialiai savęs neriboti, kad galėtų iš tiesų pamatyti, kur išleidžia daugiausiai pinigų.

Ji ir jos bendraamžiai – G.Kikilaitė, T.Slivskis – džiaugėsi, kad pavyko sutaupyti šiek tiek pinigų, tačiau jie savo biudžetuose taip pat atrado „eilučių“, kur galėjo ir mažiau išlaidauti.

Rezultatus apibendrinusi mokytoja A.Astrauskienė teigė, kad daugiausiai gimnazistų pinigų išleidžiama maistui ir pramogoms, kiek mažesnė pajamų dalis tenka kanceliarinėms prekėms ir transportui.

Kišenpinigių sistemos – skirtingos

„Svarbiausia, kad ne pinigai valdytų žmogų, o žmogus – pinigus“,- mėgsta sakyti A.Astrauskienė, kurios pastebėjimu, mokiniai finansinius įpročius dažniausiai „paveldi“ iš savo tėvų. Geriausiai, anot mokytojos, su pinigais tvarkosi tie vaikai, kurie gyvena nepilnose, nepasiturinčiose šeimose – ten kontroliuojamas kiekvienas litas.

G. Būtenytė, G. Kikilaitė ir T. Slivskis pasakojo, kad kiekvienas mokinys gyvena pagal skirtingą kišenpinigių sistemą. Dažniausias variantas – tėvai nustatytą pinigų sumą mokiniui duoda kas savaitę.

„Tik viena mano draugė gauna visą mėnesio sumą iš karto. Tačiau tuomet reikia labiau suplanuoti savo išlaidas, nes per 30 dienų gali daug kas įvykti. Gaunant pinigus kas savaitę, prognozuoti pirkinius - kur kas lengviau“,- mano G. Kikilaitė.

G. Būtenytė pasakojo nustatytą pinigų sumą kišenpinigių gaunanti kas kelias dienas. „Jų man ir turi užtekti. Natūraliai jaučiu, kiek pinigų galiu išleisti“, - pasakojo mergina.

Pajamos – ne tik kišenpinigiai

A.Astrauskienė, išanalizavusi mokinų mėnesio finansines ataskaitas, pastebėjo, kad mokinių pajamos yra ne tik kišenpinigiai. Nemažą dalį jų sudaro piniginės dovanos gimtadienio proga ir pačių mokinių per vasarą uždirbti pinigai.

„Nuo pat mažens buvau taupi. Tenka matyti, kaip maži vaikai parduotuvėje klykia ir spardosi, iš tėvų reikalaudami, kad nupirktų kokį daiktą. O aš darydavau atvirkščiai – iš mamos krepšio pirkinius nešdavau padėti atgal į lentynas,“ - juokiasi prisiminusi G. Kikilaitė.

Mergina pasakojo per mokslo metus mamos kišenpinigių neprašanti – ji išgyvena iš savo pinigų, kuriuos per vasarą užsidirbo kempinge. „Mano manymu, didžiausia klaida yra gyventi iš tėvų kišenės. Reikia nugalėti baimę ir pabandyti dirbti: tikrai galima suderinti ir darbą, ir poilsį,- pasakojo G.Kikilaitė. - Sugebu taupiai gyventi, todėl pinigų užtenka ir koncertui ar spektakliui. O dėl pirkinių – aš kritiškai vertinu daiktus. Esu Svarstyklės: kol svarstau, ar man tikrai reikia naujo daikto, praeina ir noras jį pirkti.“

Šiuo metu G.Kikilaitės tikslas – pasirengti studijoms, todėl ji banke yra atsidariusi eurų sąskaitą, kurioje pinigai taupomi nešiojamajam kompiuteriui, kitiems daiktams.

Planuodamas išlaidas padvigubino biudžetą

Iš tėvų kišenpinigių neprašo ir T.Slivskis, kuris uždarbiauja laisvalaikiu remontuodamas motorolerius, automobilius. „Pastebėjau, kad planuojant išlaidas ir pajamas, mano biudžetas padidėjo du ar tris kartus,- kalbėjo T.Slivskis. – Seniau buvo tarsi paprasčiau: turiu pinigų – perku, neturiu – neperku. O šiandien susikuriu strategiją, kaip paskirstyti pinigų srautus: kiek uždirbsiu, kiek taupysiu, kiek investuosiu, o kiek - išleisiu“.

T.Slivskis domisi temomis, kaip tvarkyti finansus, o išmoktas tiesas stengiasi perkelti į savo gyvenimą. Vieną jų vaikinas išgirdo seminare-konferencijoje Klaipėdoje „Kaip tvarkyti šeimos finansus ir investuoti?“

„Norėdamas atskirti, kas yra norai, o kas – poreikiai, turi savęs paklausti, kodėl to daikto tau nereikia. Jei randi priežastį – vadinasi, reiškia jo pirkti neverta“,- vieną patarimų, kuriuo jau spėjo pasinaudoti, perpasakojo T.Slivskis.

Kalbėti apie pinigus nebėra tabu

A.Astrauskienė tvirtino, kad dabar mokiniai turi daugiau žinių apie pinigus, asmeninio biudžeto tvarkymą – šios temos įtrauktos ir į mokyklų vadovėlius.

„Seniau kalbėti apie pinigus buvo tabu, o per pamokas gvildentos tik temos, kas yra pasiūla, paklausa, BVP ir panašiai. Dabar mokiniai skatinami analizuoti konkrečius pavyzdžius, kaip tvarkomi asmeniniai biudžetai,- pasakojo A.Astrauskienė. – Matyt, piniginės temos labiau iškilo į viešumą, kai žmonės susidūrė su problemomis, neapdairiai pasiėmę paskolų. Todėl daliai žmonių tenka mokėti „už nudvėsusį arklį“ – taip skambiai vadinama situacija, kai žmogui reikia grąžinti pinigus už kelionę, iš kurios jau grįžo, arba už naują automobilį, kurį jau sudaužė avarijoje“.

• Rašyti komentarą (2)