Mirusiųjų sielas į dangų palydi paukščių giesmė

Po Vėlinių nutyla kapinės – jas, palinkėję mirusiesiems ramybės, palieka net paukščiai.

Lietuvių kultūroje mirtis – tarsi graži, bet labai liūdna poema. Ją kasmet rūkuose ir lietuje paskendusį rudenį savo darbais dainuoja tautiečiai: tyloje nuo kapų grėbdami lapus, atidžiai dėliodami gėles ir prisimindami kalnelin, į vėlių suolelį išėjusius artimuosius. Tą tylią poemą pertraukia nebent tik graudžiai ant kapo suspragsėjusi žvakės liepsna ar tyli paukščių šneka – tai jie, kaip tikėjo senovės lietuviai, buvę tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Archajišką lietuvio požiūrį į mirtį sudarkė niūrūs ir pilki filmai. Jie labai giliai žmonėse pasėjo vaizdinį, kad šiurpiose kapinėse kranksi tik kovai. Tačiau amžinojo poilsio vietos, jei tik jose yra medžių, verda gyvybe – apie gyvenimo džiaugsmą įmantriais balsais šnekančius paukščius kapinėse sunku suskaičiuoti ant rankų pirštų. Linksmieji dvasios palydovai - nuolat šalia išėjusiųjų anapilin: suka lizdus ir peri kapinių medžiuose, gyvatvorėse ir net mūrinėse koplyčiose.

Biologė Lidija Umbrasienė pasakoja: užsukus į kapines atidžias akis nudžiuginti gali liepsnelės, tylą pertraukti - uoksą kalantis genys. Kapinių ramybė vilioja perinčius čivilius ir smilginius strazdus, o savo kovingą būdą gali pademonstruoti grąžiagalvė.

„Grąžiagalvės vardas kilęs nuo žodžio grąžyti. Šis margas paukštis, pajutęs pavojų ir norėdamas išgąsdinti savo priešą, grąžioja galvą ir pradeda šnypšti. Kapinių medžiuose sukti lizdus mėgsta karveliai keršuliai ir pietiniai purpleliai. Pasakojama, kad šie mokęsi sukti lizdus iš strazdo. Pamatę, kaip strazdai padėjo kelis šapelius, pradėjo šaukti – moku, moku. Taip nuo seno purplelių lizdai ir likę palaikiai, reti“, - kapinėse apsigyventi mėgstančius paukščius vardino L.Umbrasienė.

Pasak jos, kapinėse apsilankyti mėgsta ir didžiosios zylės, tujose lizdus suka žaliūkės. O jei amžinojo poilsio vietą žmonės papuošia eglėmis, jose galima laukti kone egzotiškų svečių.

Jei kapinėse yra medžių, juose gyvena ir paukščiai: jie mėgsta senus medžius su uoksais.

„Gyventi eglėse mėgsta nykštukai – vos penkis gramus sveriantys mažiausi Lietuvos paukščiai. Jų viršugalvis – geltonas, atrodo lyg karūna, todėl rusai nykštukus vadina karaliukais. Atidžiai pasižvalgius, kapinėse, jei jose yra medžių išvartų, galima pamatyti ir karetaičių – uodegą pakėlusios į viršų, jos šmirinėja tarsi pelės. Jei kapinėse auga tujų, jų sėklų palesti užsuka alksninukai. Kapinių medžiuose atidesnis gamtos stebėtojas pamatytų ir bukutį – šis kresnas storuliukas pilka nugara ypatingas tuo, kad moka laipioti medžių kamienais – ir aukštyn, ir žemyn“, - pasakojo L.Umbrasienė.

Ji atkreipė dėmesį ir į senosiose Kretingos kapinėse stovinčią Tiškevičių koplyčią. Pasak jos, jei kapinėse yra mūrų, - didelė tikimybė, kad juose gyvena dūminė raudonuodegė – paukštis ryškiai raudona uodega ir tarsi dūmais aprūkusiomis plunksnomis.

Jei kapinėse auga šermukšniai, tikėtina, kad žiemą čia užsuks svirbeliai: Europos šiaurėje gyvenantys ir vabzdžiais mintantys paukščiai užsukę į Lietuvą laikinai tampa vegetarais, ypač mėgstančiais šermukšnių uogas.

Senus kapinių medžius yra pamėgę ir stambesni paukščiai: lizdus suka vienatvę ir didelę asmeninę erdvę mėgstančios varnos, trikampio formos lizdus su stogeliu sukančios šarkos ir didžiausią triukšmą bei netvarką keliantys kovai.

„Kovų kapinėse geriau jau nebūtų. Jie ne tik teršia aplinką, bet ir savo karksėjimu sukelia liūdesį, niūriai nuteikia. O štai kiti paukščiai savo buvimu pradžiugina. Atrodo, kad jiems čiulbant ir mirusiajam maloniau ilsėtis amžinuoju poilsiu“ , - įsitikinusi L.Umbrasienė.

Tačiau ji sako, kad spalio pabaigoje stebėti gražiuosius sielų palydovus - jau per vėlu: linkėdami anapilin išėjusiems ramybės, kapines palieka net ir paukščiai.

• Rašyti komentarą (7)