|
|
|
Raganaitėms įkvepia gyvybę
Kretingiškė Rūta Grigaitienė jau penkerius metus „žaidžia“ su lėlėmis – raganaitėmis, kurias siuva tik iš lininio audeklo. Visos jos – skirtingos: dydžiu, rūbais ir net – veido išraiškomis. „Nė labiausiai norėdama neatkartočiau tokio pat lėlės veido ir kūno, nes neturiu jokių iškarpų, ir raganaites kuriu pagal savo vaizduotę“, - teigė 46-erių savamokslė kūrėja.
Pratęsia lino kelią Savo raganaites R.Grigaitienė puošia rūbais tik iš lino ir nesirenka jokių kitų audinių, išskyrus nailoną - veideliui ir rankoms bei odą – kurpėms. „Siūdama lėles tarsi pratęsiu lino kelią, šios tradicinės lietuvių kultūros galimybes. Pirmąsias raganaites aprengdavau natūralios lino spalvos drabužiais, bet ilgainiui nusibodo blankus jų vaizdas. Aš pati mėgstu ryškias spalvas, todėl tradicinį liną pradėjau derinti su ryškiaspalvio lino audeklu“, - tvirtino kūrėja. Visas medžiagas, ji sakė, perkanti iš specialios lino gaminių parduotuvės Plungėje. Plaukams naudoja lino ataudus, kurių ima visą maišą, drabužiams – audinių atraižas. Moteris pirmiausiai pasiuva lėlės kūną, prie jo prisiuva kojas, pritvirtina rankas ir aprengia lėlę. Ir tik paskiausiai sukuria jos veidą. „Būna, kad jo išraiška pasiūtai lėlei visiškai netinka, nes veidas kuriamas iš tamprios sintetinės medžiagos - sintipono: įdubos jame bei įsiuvimai ir suformuoja veido išraišką“, - savo kūrybos paslaptis atskleidė R.Grigaitienė. Ji tvirtino niekada nenaudojanti centimetrinės juostelės, - pridedanti medžiagos gabalą prie lėlės kūno ir atmatuojanti iš akies. „Atsibundu rytą, ir jaučiu – šiandien siūsiu sijonus, kitądien – bliuzeles, dar kitą dieną – kūno korpusus. O įdomiausi būna veidai, - tada širdis tiesiog švenčia, atrodo, kad savo lėlei įkvepiu gyvybę“, - atviravo kūrėja. Raganos iššluoja blogį R.Grigaitienė sakė siuvanti tik linksmas ir nuotaikingas raganaites: jos lyg gerosios šeimininkės iššluoja iš namų blogį ir ant tos pačios šluotos parskraidina į namus gėrį. Ji mano, kad tik mūsų liaudies folkloras suformavo piktos raganos įvaizdį. Todėl ji nesusieja savo raganaičių su pasakų ar filmų herojėmis, o leidžianti joms gimti laisvai ir nepriklausomai. Be to, jos herojės, skirtingai negu dainoje apie šokančias ir šėliojančias basas raganaites, yra gana civilizuotos – jos mūvi pėdkelnes ir avi odines kurpaites. Vyžomis apautos tik didžiosios, ant grindų statomos, maždaug 0,8 – 1 metro aukščio raganos. „Kiekviena jų, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Išleisdama iš savo dirbtuvių, kiekvienai perbraukiu per nosytę, o žmogui palinkiu, kad šis mano rankomis sukurtas suvenyras į namus atneštų tik gerą nuotaiką, - kalbėjo kūrėja. – Kai raganaitę kabina namie, paprašau, kad niekur nesiliestų, nes jos – lyg gyvos – juda ir sukiojasi. Sakoma, jei į namus užsuka blogas žmogus, raganėlė šast - ir atsuka nugarą“. Skraido ne tik ant šluotų Raganaites R.Grigaitienė realizuoja mugėse, amatų šventėse. Ji – kasmet Tytuvėnuose Pasaulio lietuvių kultūrinių ryšių centro rengiamos tarptautinės lino šventės dalyvė, už lino populiarinimą pelniusi padėkos raštus, 2005 m. dalyvavo respublikinėje parodoje „Lino laumės, raganaitės“. Nemažai jos raganaičių, kaip lauktuvės, iškeliauja į svečias šalis: Vokietiją, JAV, Airiją, Ispaniją. „Tik į Angliją – ne, nes ten raganos laikomos blogio nešėjomis. Matote, mano raganos skraido ne tik ant šluotų, bet ir lėktuvais“, - juokavo pašnekovė. Didžiąsias kretingiškės lėles žmonės dažniausiai dovanoja įkurtuvėms. Kūrėja atviravo, jog tokias, jos žiniomis, Lietuvoje ji vienintelė ir tekuria. Ir jų ji tikrai nesumaišytų su kito autoriaus kūryba. Vieną jos raganaitę mugėje įsigijo ir ekspremjero Adolfo Šleževičiaus žmona: „Nusipirko, pasikišo po pažasčia ir nusinešė. Po to juokdamasi sugrįžo ir sako: jūsų raganaitė mane apvertė. Pasirodo, moteris apsibrido kišdama lėlę į mašiną. O kitąsyk per televiziją rodė Šleževičių ir jo sodybą kaime; šeimininkas stabtelėjo prie kampe stovinčios raganaitės, ir pasakė, kad ją nusipirkęs iš kretingiškės“, - pasakojo R.Grigaitienė. Savo kūrinį ji sakė mačiusi ir Vilniuje: viena megztomis pirštinėmis prekiaujanti lenkė ją naudojo kaip manekenę. „Yra tekę patirti ir nuoskaudų: pirkėjai taip derasi dėl kainų ir apmėto piktomis replikomis, kad suspaudžia širdį už tai, kad taip nevertinamas žmogaus darbas. Už kinišką šlamštą pasiryžę mokėti didelius pinigus, o už rankų ir širdies darbą tepasiūlo grašius“, - atviravo moteris. Rodydama itin nuotaikingo veido raganaitę–bobulytę kūrėja sako, jog šios neparduotų už jokius pinigus: „Ji – pirmoji, man labai brangi, nes jos nuotaika – ypatinga: sušildo kiekvieną pas mus užsukantį žmogų. Ji – tarsi mano kūrybos talismanas, gerosios namų dvasios simbolis“.
|
|
